izokefãlija (izo… + gr. kephalē – galva), komponavimo būdas, kai visų vaizduojamų figūrų galvos išdėstomos tame pačiame aukštyje neatsižvelgiant į figūrų pozas ir dydžius. Taikoma kuriant reljefus, tapybos kompozicijas. Izokefalija suteikia kūriniui ritmingumo, dekoratyvumo, monumentalumo. Naudota senovės Egipto, Mesopotamijos, antikos, Bizantijos, romaninėje ir gotikinėje dailėje.
Nuorodos
Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
| Autorius (-iai) | |
| Redaktorius (-iai) | |
| Publikuota | |
| Redaguota |