izoliacionzmas, politologijoje – sąmoningas arba priverstinis valstybės atsiribojimas arba atribojimas nuo kitų valstybių, išorinio pasaulio.
Izoliacionizmo taikymas
Tokia užsienio politika vykdoma, kai vyriausybė mano, kad nacionaliniams interesams gali pakenkti pernelyg platūs santykiai su kitomis valstybėmis, arba kai valstybė negali glaudžiai bendradarbiauti su kitomis valstybėmis dėl kokių nors kitų priežasčių. Sąmoninga dirbtinė saviizoliacija buvo dažnesnė ankstesniais istoriniais laikotarpiais.
Japonijos atsiskyrimas nuo pasaulio
Pvz., Japonija 1639–1867 buvo visiškai uždariusi savo sienas ir atsiskyrusi nuo pasaulio. Dėl stiprėjančios krikščionybės ir europietiškos kultūros įtakos Japonijos valdžia uždraudė japonams keliauti už valstybės ribų, užsieniečiams atvykti į Japoniją. Tik olandams buvo leista Nagasaki turėti prekybinę faktoriją. Izoliacinės politikos buvo atsisakyta po Isino Meidži revoliucijos, kuri pakeitė Japonijos valdymo sistemą ir atvėrė Japoniją išoriniam pasauliui.
Jungtinių Amerikos Valstijų siekis silpninti Europos valstybių įtaką Amerikos žemyne
1823 Jungtinėse Amerikos Valstijose priimta Monroe doktrina, kuria siekiama silpninti Europos valstybių įtaką Amerikos žemyne, stiprinti jame Jungtinių Amerikos Valstijų politinę ir ekonominę galią. 20 amžiuje Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas J. C. Coolidge buvo izoliacionalizmo užsienio politikoje šalininkas, Jungtinių Amerikos Valstijų narystės Tautų Sąjungoje priešininkas.
Sovietų Sąjungos saviizoliacija
Sovietų Sąjunga save izoliavo Stalino valdymo laikotarpiu – buvo draudžiama piliečiams be vyriausybės žinios vykti į užsienį, ribojama jų teisė šalies viduje susitikinėti su užsieniečiais. Visi ryšiai su užsienio valstybėmis buvo tik oficialūs. Po Stalino mirties ši pozicija susilpnėjo, bet iš esmės tokia ryšių su užsieniu sistema gyvavo iki 20 amžiaus 9 dešimtmečio vidurio.
Albanijos saviizoliacija
Dar labiau savo šalį nuo 1970 buvo izoliavęs Albanijos daktatorius E. Hoxha.
Izoliacija kitų valstybių atžvilgiu
Izoliacijos politiką gali vykdyti ne tik pati save dėl tam tikrų priežasčių siekianti nuo išorinio pasaulio izoliuoti valstybė, bet ir kitos valstybės gali imtis kurios nors valstybės izoliavimo veiksmų, pvz., taikyti prekybos sankcijas, nutraukti pagalbos tiekimą, neįsileisti oficialių pareigūnų ar iš viso nutraukti diplomatinius santykius. Priverstine izoliacija dažniausiai siekiama paveikti izoliuojamosios valstybės politiką, daryti spaudimą jos vyriausybei. Tokios izoliacinės politikos antidemokratinių komunistinių diktatūrų atžvilgiu laikosi Jungtinės Amerikos Valstijos (pvz., iki 1970 nepripažino Kinijos vyriausybės ir blokavo šalies dalyvavimą Jungtinių Tautų veikloje, 1962–2016 vykdė Kubos komunistinio režimo ekonominę ir politinę izoliaciją), Europos Sąjunga (pvz., Baltarusijos atžvilgiu, 1996 čia įsitvirtinus autoritariniam režimui). Išsiplėtojus ryšių, transporto ir informacijos priemonėms valstybių izoliacija yra sunkiai įgyvendinama, todėl visiška izoaliacija neįmanoma; vienos valstybės nuo kitų gali atsiriboti tik tam tikru laipsniu.
2922