Izraèlio dail
Izraelio dabartinėje teritorijoje išliko dailės kūrinių iš įvairių istorinių laikotarpių: iš neolito – keraminių naminių gyvūnų statulėlių, indų, puoštų raižytais arba tapytais ornamentais, iš eneolito – keraminių namuko formos polichromine tapyba dekoruotų laidojimo urnų, statulėlių iš dramblio kaulo.
Duonos ir žuvų padauginimo bažnyčios Tabhoje mozaikinių grindų fragmentas (5 a.)
Išliko antrame tūkstantmetyje prieš Kristų gyvūnų atvaizdais ištapytų ir zoomorfinių keraminių indų, stelų su bareljefais, nešiojamų altorių, apvaliosios skulptūros (panašios į sirietiškąją) ir smulkiosios plastikos kūrinių (terakotinių plokštelių su Astartės ir kitų dievybių atvaizdais, dirbinių iš dramblio kaulo – žmonių, gyvūnų figūrėlių, plokštelių ir buities reikmenų su siužetiniais atvaizdais). Yra daug cilindrinių antspaudų su mitologiniais siužetais, augaliniu ir gyvūniniu ornamentu, juvelyrinių dirbinių. Senovės Romos laikotarpiu (1 a. pr. Kr.–4 a. po Kr.) architektūra dažnai puošta mozaikomis ir skulptūra, sukurta antkapinių biustų, reljefų ant marmuro sarkofagų. Išliko dailės kūrinių iš bizantiškojo, arabų, kryžininkų, turkų laikotarpių (mozaikinės bizantiškojo laikotarpio grindys Duonos ir žuvų padauginimo bažnyčioje Tabhoje, 5 amžius).
Izraelio valstybė buvo įkurta 1948, bet jos profesionaliosios dailės plėtotės pradžia sietina su 1906 (tuo metu į Palestiną jau buvo persikėlę daug žydų) Jeruzalėje įkurta Becalelio menų ir amatų mokykla (veikė iki 1929, 1935 vėl atidaryta, nuo 1964 – Becalelio menų ir dizaino akademija). Iš sionistinių paskatų įkurtoje Becalelio mokykloje buvo siekiama atgaivinti dailiuosius amatus (mokyklos dirbtuvėse kurti ritualiniai reikmenys, juvelyriniai dirbiniai, kita), sukurti tautinę žydų vaizduojamąją dailę (buvo plėtojamos žydų istorijos ir literatūros temos, vaizduojamas vietinis peizažas). Mokykloje dėstyta pagal Europos dailės tradicijas. Dėstytojai B. Schatzas (mokyklos įkūrėjas) ir S. Hiršenbergas (1865–1908) propagavo natūralizmo, E. Lilienas (1874–1925) – art nouveau kryptį.
Iš įvairių šalių atvykstant vis daugiau dailininkų žydų, dailėje ilgainiui išryškėjo modernistinės tendencijos. 20 a. 3 dešimtmetyje vyravo primityvizmo stilistika, ji turėjo ir impresionizmo, kubizmo bruožų (N. Gutmanas, R. Rubinas, 1893–1974). 4 dešimtmetyje glaudžiai bendrauta su Paryžiaus mokyklos dailininkais žydais, vyravo polinkis į mistinį ekspresionizmą (I. Frenkelis, 1899–1981, M. Kastelis, 1909–92, M. Šemi, 1897–1951). Ekspresionistines tendencijas sustiprino iš Vokietijos imigravę L. Krakaueris (1890–1954), J. Steinhardtas (1889–1968), A. Ticho (1894–1980) ir kiti. 1948 buvo įkurta grupuotė Nauji horizontai, jos nariai (J. Zaricki, 1891–1985, A. Stemacki, 1908–89, J. Streichmanas, 1906–93, ir kiti) plėtojo lyrinį abstrakcionizmą.
Nuo 20 a. 6 dešimtmečio abstrakcionizmas paplito ir skulptūroje (J. Dancigeris, 1916–77, J. Šemi, 1922–2003). 7 dešimtmetyje plėtotos dailės įvairios kryptys – R. Lavie (g. 1937), U. Lifšicas (g. 1936) savo kūriniuose derino įvairias technikas, į abstrakcijas dažnai įterpdavo figūrinius elementus, atspaustus ar tapytus žodžius, S. Bako kūryboje vyravo siurrealistinė maniera. 8 dešimtmetyje paplito konceptualusis menas (J. Neusteinas, g. 1940, P. Cohen Ganas, g. 1942), 9 dešimtmetyje ryšku grįžimas prie tradicinių raiškos priemonių (A. Arikhos, g. 1929, tapyba).
20 a. pabaigos–21 a. pradžios Izraelio menui būdinga įvairovė, naudojamos tradicinės ir šiuolaikinės raiškos priemonės (fotografijos, multimedijos kūrinius kuria A. Nesas, g. 1965, performansus ir videomeno kūrinius – A. Bar-On, g. 1951).
maldaknygės puslapis (1272, Žydų nacionalinė ir universiteto biblioteka Jeruzalėje)
Izraelio kultūra
Izraelio konstitucinė santvarka
Izraelio partijos ir profsąjungos