Izraèlio knas. Izraelio dabartinėje teritorijoje filmai kuriami nuo 1912. 1929 įkurta pirmoji kino bendrovė Moledet, filmuota kino kronika. Nacionalinio kino raida prasidėjo 1948 įkūrus Izraelio valstybę. 1950–51 Tel Avive įkurtos kino studijos Geva ir Hercelija. Jose daugiausia kurti dokumentiniai ir mokomieji filmai. 1954 Izraelio vyriausybė priėmė Kino įstatymą, pagal kurį filmų kūrimą iš dalies rėmė valstybė. Užsienio šalių režisieriai E. Dmytrykas (Jungtinės Amerikos Valstijos), A. Fordas (Lenkija), O. Premingeris (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kiti sukūrė vaidybinių filmų; vienas svarbesnių – Aukštuma 24 neatsiliepia (1955, anglų režisierius T. Dickinsonas, 1903–84; vaidino Izraelio aktoriai). 6–7 dešimtmetyje vyravo komedijos, detektyvai, melodramos, nuotykių filmai. Sukurta visuomeninio gyvenimo satyrų (Sallachas Šabbati 1964, režisierius E. Kišonas, 1924–2005), buitinės tematikos filmų (Tuvija ir septynios jo dukterys 1968, pagal Šolem Aleichemo romaną Tevjė pienininkas, režisierius M. Golanas, 1929–2014). 7 dešimtmečio pabaigoje–9 dešimtmečio pradžioje kurti psichologiniai filmai (Trys dienos ir kūdikis 1966, režisierius U. Zoharas, Mano Michaelis 1975, režisierius C. Levinas, Tūkstantis mažų bučinių 1981, režisierė M. Rekanati, Apkrėstasis 1983, režisierius A. Gutmanas, 1954–93), juose atsisakyta socialinės problematikos, ryšku prancūzų Naujosios bangos įtaka. 9 dešimtmetyje dažnai plėtota žydų ir arabų santykių tema (režisierių U. Barabašo, I. Ješuruno, D. Volmano, g. 1941, filmai), sukurta filmų (Vaikinas ima merginą 1982, režisierė M. Bat Adam, Stalino vaikai 1987, režisierius N. Levitanas, 1945–2010) apie kibucus, moters padėtį juose. Režisierius A. Gitai (g. 1950) sukūrė politinių dokumentinių filmų, vaidybinį filmą Berlynas–Jeruzalė (1989). 20 a. pabaigoje sukurta filmų apie šiuolaikinę visuomenę (Gyvenimas pagal Agfą 1992, režisierius A. Dajanas, 1945–2014, Tel Avivo istorijos 1992, režisierės A. Menahemi ir N. Jaron, g. 1960, Sirenų daina 1994, režisierius E. Foxas, g. 1964, Devarim 1995, režisierius A. Gitai), šeimą, tarpusavio santykius (Nepaprastas gailestingumas 1993, režisierius A. Gutmanas), vienatvę, susvetimėjimą (Vakarietišku žvilgsniu 1996, režisierius J. Pičhadze, g. 1965), moterų emancipaciją (Moterys 1997, režisierius M. Misrahi, g. 1931), žydų ortodoksų bendruomenę (Dibukas 1997, pagal S. An‑skį, režisierius J. Someras, g. 1956, Kadošas 1999, režisierius A. Gitai). Daugelyje filmų plėtojama Holokausto tema, parodomi Holokaustą išgyvenusių žmonių ar jų vaikų (Po medžiu 1995, pagal G. Almagor, režisierius E. Kohenas, g. 1940) likimai, keliama identiteto problema (Aja – tariama autobiografija 1994, režisierė M. Bat Adam). Viena garsiausių aktorių – G. Almagor (g. 1939). Kino finansavimu ir propagavimu rūpinasi Izraelio kino fondas Tel Avive (įkurtas 1979), Jeruzalės kino centras (įkurtas 1981; yra biblioteka, filmoteka, filmų archyvas). Kinematografininkai rengiami Tel Avivo universiteto Kino ir televizijos skyriuje (įsteigtas 1972), S. Spiegelo kino ir televizijos mokykloje (įkurta 1989) Jeruzalėje. Nuo 1983 rengiamas tarptautinis Jeruzalės kino festivalis, nacionalinio kino festivaliai vyksta Tel Avive, Haifoje. 2002 Lietuvoje režisieriai L. Pinhasovas ir J. Kaftori filmavo dokumentinį filmą Iš miško (2003, pagal K. Sakovičiaus dienoraštį) apie Paneriuose vykdytą Holokaustą.
L: A. Kronish World Cinema: Israel Cranbury 1996.
Izraelio kultūra
Izraelio konstitucinė santvarka
Izraelio partijos ir profsąjungos