Izraèlio mùzika apima Izraelio teritorijoje gyvenančių tautų (žydų, arabų, armėnų) muzikos tradicijas.
Tradicinė arabų ir žydų muzika
drūzų bendruomenės muzikantai muša būgnus (Isfiya miesto festivalis, 2011)
Izraelio profesionaliosios muzikos ištakos siekia karaliaus Dovydo laikus (1010–970 prieš Kristų). Tuo metu Jeruzalėje buvo įsteigtos muzikos mokyklos apeigose tarnaujantiems giedotojams ir instrumentininkams. Nuo Osmanų imperijos laikų iki Izraelio valstybės įkūrimo (1948) regione vyravo arabų muzika, artima turkų, libaniečių, sirų, egiptiečių muzikai. Autentiškumą išlaikė beduinų folkloras, gausios vyrų ir moterų dainos bei šokiai. 1951 Haifos konservatorijoje įkurtas Arabų muzikos fakultetas, steigti arabų instrumentiniai ansambliai, chorai. 1965 Haifoje įkurtas Arabų ir žydų centras, suburti mišrūs instrumentiniai ansambliai, atliekantys tradicinę arabų ir žydų muziką bei jos aranžuotes (žymiausias ansamblis – Bustan), grojantys tradiciniais liaudies ir šiuolaikiniais muzikos instrumentais.
Žydų liaudies muzika
Nuo 1948 vyrauja žydų muzika. Liaudies muzika dažniausiai vokalinė, vienbalsė, grindžiama tetrachordu ar pentachordu. Populiariausi garsaeiliai atitinka graikų fryginę, dorinę, lydinę dermes. Būdinga gausi ornamentika, improvizacija, nusistojusių melodijų (pagrįstos pasikartojančiomis formulėmis) modifikacija, ketvirtatoniai. Ritmas laisvas, rečitatyvinis, pasitaiko ir griežtojo akcentinio. Paplitę moterų šokiai su būgneliais. Populiarios darbo, meilės dainos, raudos. Žydų liaudies dainas didele dalimi reprezentuoja Šv. Rašto perteikimo tradicija (kantiliacija). Miesto folklorui turėjo įtakos 19 a. pabaigoje kilęs sionistų sąjūdis; atsirado patriotinių dainų, kurių melodijos skolintos iš chasidų, Europos žydų, rusų, rumunų, lenkų folkloro; jos dažnai minorinės, 2 dalių metro, maršo tempo. Per II pasaulinį karą kurtos vadinamosios armijos dainos (rašė M. Zeira, D. Samburskis ir kiti) su akustinės gitaros akompanimentu. 20 a. 5 dešimtmetyje išpopuliarėjo patriotinė muzika (autoriai M. Bik, A. Boskovitchius, M. Vilenski, 1910–97). Arabų ir žydų konflikto metais susiklostė vadinamosios sargų, gynėjų dainos. Iki 1967 karo žydų liaudies muzika buvo labai veikiama jemenitų (Jemeno žydų) ir arabų muzikos, po karo susiklostė naujas chasidų dainų stilius, jos kurtos pagal biblinius ir maldų knygų tekstus.
Profesionalioji muzika
20 a. pirmoje pusėje profesionalioji muzika susiklostė iš įvairių šalių muzikos tradicijų (Rytų Europos liaudies melodijų, geto dainų, Europos klasikinės muzikos, Viduržemio jūros šalių liaudies dainų, sinagogos liturginės muzikos). 1910 dainininkė S. Ruppin Tel Avive įkūrė pirmąją muzikos mokyklą. 1921 įkurta Jeruzalės muzikos draugija, suburtas pirmasis profesionalus styginių kvartetas Izraelyje. 1923–27 veikė Palestinos žydų opera, kurioje buvo statomos Vakarų Europos kompozitorių operos hebrajų kalba. 1924 sukurta pirmoji hebrajiška opera – J. Veinbergo Pionieriai (Hechaluc; pastatyta 1934 Niujorke). 1927 Jeruzalėje įsteigtas Naujosios muzikos institutas. Aukštąjį muzikinį išsilavinimą turintys muzikos profesionalai, atvykę iš Vidurio Europos (daugiausia nuo 1931), ėmė aktyviai reikštis Izraelio muzikiniame gyvenime. 1933 vengrų smuikininkas E. Hauseris pagal vokiškąjį modelį Jeruzalėje įkūrė Palestinos konservatoriją. 1945 Tel Avive atidaryta S. Rubino muzikos akademija (nuo 1966 Tel Avivo universiteto dalis). 1945 pastatyta kompozitoriaus M. Lavry (1903–67) opera Danas sargybinis (Dan hašomer). 1947 Jeruzalėje įkurta S. Rubino muzikos ir šokio akademija, ją sudarė vidurinė muzikos mokykla, konservatorija ir muzikos akademija. 1948 įkūrus Izraelio valstybę, buvo įsteigtas Izraelio filharmonijos orkestras (Palestinos žydų simfoninio orkestro, įkurto 1936 B. Hubermano iniciatyva, pagrindu), Haifos radijo ir televizijos simfoninis orkestras, kamerinis orkestras Ramat Gan, Izraelio nacionalinė opera (Palestinos žydų operos, įkurtos 1923, pagrindu, veikė iki 1982), Izraelio nacionalinis choras.
Veikia konservatorija Holone (nuo 1942), S. Rubino konservatorija Tel Avive (nuo 1950), muzikos mokyklos, muzikos draugija, Chorų asociacija. 1953 įkurta Izraelio kompozitorių sąjunga, kuri 1993 įsteigė savo leidyklą – Izraelio muzikos centrą. Senesnė muzikos leidykla, nuo 1949 veikusi Tel Avive, 1982 perkelta į Jeruzalę. Nuo 1960 Tel Avive leidžiamas muzikos žurnalas Bat kol, 1971 įkurtas Jeruzalės muzikos centras. Nuo 1961 Jeruzalėje kasmet rengiamas tarptautinis muzikos, šokio ir dramos festivalis. Tel Avive vyksta tarptautinis Arthuro Rubinsteino pianistų ir tarptautinis arfininkų (Rubinsteino konkursas; nuo 1960) konkursas. Nuo 1952 rengiamas nacionalinis Cimrijos dainų festivalis (nuo 1973 kas 2 metai). 1961 įkurtas Izraelio muzikos institutas. 1985 Tel Avive įkurta Naujoji Izraelio opera, nuo 1994 spektakliai statomi naujajame Tel Avivo operos teatre – Tel Avivo scenos meno centre. Iš buvusios SSRS atvykę muzikantai įsteigė naujų muzikos kolektyvų.
Tel Avivo operos teatro – Tel Avivo scenos meno centro rūmai (pastatyti 1994)
1996 Jeruzalėje susibūrė kamerinis styginių orkestras Rehovot Camerata, simfoninis orkestras Rišon Le Cijon, šiuolaikinės muzikos ansambliai Musica Nova ir Caprisma. 20 a. pirmoje pusėje Izraelyje dirbo žymūs žydų muzikai iš Vokietijos, tarp jų – kantorius ir etnomuzikologas A. Z. Idelsohnas (1882–1938), etnomuzikologas R. Lachmannas (1892–1939), pianistas L. Kestenbergas (1882–1962), muzikos istorikai H. Avenary (1908–94), E. Gerson‑Kiwi (1908–92), P. Gradenwitzas. Iki 1948 į Palestiną atsikėlė apie 40 profesionalių kompozitorių iš Europos (P. Ben‑Haïmas, 1897–1984, J. Talas, 1910–2008, J. Kaminski, 1903–72, Y. Edelis, 1896–1973, J. Stutschewsky, 1891–1982, A. Boskovitchius, 1907–64, M. Lavry, 1903–67, M. Avidomas, 1908–95, M. Seteris, 1916–94, ir kiti), jie savo kūryboje vartojo žydų religinės muzikos elementus. Hebrajų kalbos atgimimas sustiprino biblinių ir moderniųjų laikų sąsają: pradėta intensyviau domėtis žydų muzikos ištakomis, literatūriniais istoriniais judaizmo šaltiniais. Atgijo Šv. Rašto kantiliacijos formulės, jos paveikė šiuolaikinę kompozicinę techniką. 5–6 dešimtmetyje pradėjo klostytis Izraelio kompozitorių mokykla, išryškėjo jos 2 kryptys: tradicinė, kuri klasikinės muzikos pagrindais plėtojo liaudies muzikos stilių, vartodama žydų bei kitų Artimųjų Rytų šalių folklorą (M. Lavry, O. Partosas, 1907–77) ir Rytų Viduržemio mokykla – šiam postimpresionistiniam stiliui būdingos melizmos, padidintoji sekunda, melodinė ketvirtatonių ir pustonių ornamentika, Europos įvairių etninių grupių ir folkloro elementų jungtis, instrumentuotė (P. Ben-Haïmas, M. Avidomas, M. Lavry, A. Boskovitchius, B. Sharabi, g. 1947, Sh. Baras daugiausia kūrė plenerinę muziką). Vyresnioji karta – N. Sheriffas, g. 1935, Y. Sadai, T. Avni, g. 1927, ir kiti – savo kūrybą grindžia žydų liaudies ir Viduržemio jūros šalių muzikos motyvais; aktuali kompozitorių, kaip žydų tautos atstovų, įprasminimo problema. 8 dešimtmetyje reiškėsi stilių ir muzikos kalbos įvairovė. Vidurinės kartos kompozitorių – R. Seroussi, O. Zehavi, B. Oliverio, H. Permonto, J. Radzynski – kūryboje ryšku Izraelio muzikos vakarietiškėjimo tendencija. Populiarūs bardai – kompozitoriai savo dainų atlikėjai su gitaros ar fortepijono akompanimentu (M. Amariglio, R. Seroussi, Sh. Hanochas, M. Kaspi, D. Sandersonas ir kiti). 20 a. pabaigos–21 a. žymesni kompozitoriai: M. Zormanas (g. 1952), B. Pigovatas (g. 1953), E. Milch-Sheriff (g. 1954), I. Sharonas (g. 1966), A. Adleris (g. 1968), L. Navokas (g. 1971), G. Shohatas (g. 1973), G. Hochmanas (g. 1982). Šiuolaikinę Izraelio kompozitorių muziką propaguoja Izraelio styginių kvartetas (1957), fortepijoninis trio, pučiamųjų kvintetas, Jeruzalės styginių trio. 1990 S. Rubino muzikos akademijoje Tel Avive stažavo lietuvių kompozitorius A. Šenderovas. Dar žydų muzika.
L: C. Sachs The Rise of the Ancient World East and West New York 1943; A. Z. Idelsohn Jewish Music in its Historical Development New York 1944; A. Shiloah Jewish Musical Traditions Detroit 1992.
2794
Izraelio kultūra
Izraelio konstitucinė santvarka
Izraelio partijos ir profsąjungos