Derrida Jacques (Žakas Deridã) 1930 07 15El Biar (Alžyras) 2004 10 08Paryžius, prancūzų kalbos ir kultūros filosofas, poststruktūralistas. Dr. (1980).
Išsilavinimas ir veikla
1952–56 studijavo Paryžiuje École Normale Supérieure. 1960–64 dėstė filosofiją Sorbonoje, 1965–84 – École Normale Supérieure. Nuo 1986 Kalifornijos universiteto Irvineʼe profesorius. 1983 Paryžiuje su kitais įkūrė Tarptautinį filosofijos koledžą, tapo pirmuoju jo prezidentu.
Filosofijos bruožai
Analizavo Vakarų filosofijos tradiciją, parodydamas jos vidines priešpriešas (toks mąstymo pobūdis vadinamas dekonstrukcija). Kritikavo filosofijos kategorijas: tapatybės, subjekto ir objekto sampratą, žmogaus vientisumo bei autonomiškumo idėją, hierarchinės struktūros ir pilnutinės esaties įmanomumą. Anot J. Derrida, formos ir turinio hierarchiniai procesai taip pat išreiškia dorinės ir politinės priklausomybės sistemas. Pagrindine filosofijos kategorija laikė ženklą, kuriuo žmogaus sąmonėje pakeičiamas realus daiktas. Kaip minčiai tarnauja žodis, taip žodžiui – raštas (kaip jo atvaizdas), bet dėl kalbos metaforiškumo neįmanoma skirti mokslinės išraiškos nuo meninės.
Jacques Derrida
Išplėtojo papildymo koncepciją, kuria remiantis bet kas gali būti vis naujai papildoma. Tai reiškia, kad egzistuoja vadinamasis amžinas trūkumas ir pilnatvė neįmanoma.
J. Derrida suformulavo pėdsako sampratą. Pėdsakas paneigia hierarchiją, binarinį oponuojantį skirtingumą paverčia skyrimu, teigia daiktų ir reiškinių persismelkimą – pėdsakų palikimą vienas kitame.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Balsas ir fenomenas (La voix et le phénomène 1967), Apie gramatologiją (De la grammatologie 1967, lietuvių kalba 2006), Rašymas ir skirtumas (L’écriture et la différence 1967), Pozicijos (Positions 1972), Sklaida (La dissémination 1972), Filosofijos paraštės (Marges de la philosophie 1972), Skambesys (Glas 1974), Lengvabūdiškumo archeologija (LʼArchéologie du frivole 1976), Tiesa paveiksle (La Vérité en peinture 1978), Pentinai: Nietzsche’s stiliai (Éperons: Les styles de Nietzche 1978), Pašto atvirukas: Nuo Sokrato iki Freudo ir toliau (La carte postale, de Sokrate à Freud et au-delà 1980), Kito ausis (Lʼoreille de lʼautre 1982), Kraštai (Parages 1986), Veidrodis: Kito sukūrimai (Psyché: inventions de l’Autre), Apie dvasią: Heideggeris ir klausimas (De l’esprit: Heidegger et la question, abu 1987), Nuo teisės iki filosofijos (Du droit à la philosophie 1990), Aistros (Passions 1993), Marxo šmėklos (Spectres de Marx 1993), Mirties dovana (Donner la mort 1993), Televizijos echografijos (Échographies de la télévision 1996), Sudie Emmanueliui Levinui (Adieu à Emmanuel Levinas 1997), Gyvūnas, kuris esu (LʼAnimal que donc je suis 2006).
Lietuvių kalba paskelbta jo veikalų fragmentų.
1356