Lacan Jacques Marie Émile (Žakas Mari Emilis Lakãnas) 1901 04 13Paryžius 1981 09 09Paryžius, prancūzų psichiatras, filosofas. S. Freudo teorijų interpretuotojas, poststruktūralizmo vienas pradininkų, kritinės teorijos sekėjas.
Išsilavinimas ir profesinė veikla
1932 Paryžiaus universitete baigęs mediciną dirbo psichiatru ir psichoanalitiku (daugiausia Paryžiuje), taikė klinikinę analizę. 1951–79 rengė seminarus Paryžiaus universitete. 1964 įkūrė Paryžiaus Freudo mokyklą ir iki 1980 jai vadovavo.
Mokslinė veikla
Pabrėžė kalbos, kaip pasąmonės veidrodžio, svarbą ir bandė psichoanalizės teoriją susieti su kalbotyra. S. Freudo darbus interpretavo remdamasis 20 a. antroje pusėje prancūzų rašytojų išplėtota struktūrine lingvistika. Pasąmonę ir seksualumą interpretavo kaip lingvistinį procesą, kurį galima iškoduoti ir aiškinti. Anot jo, psichoanalizės objektą sudaro ne iracionalūs potraukiai, bet analizuojamojo kalba, kurią psichoanalitikas interpretuoja. Teigė, kad asmens ego formuojamas kalbos ir socialinių papročių, yra nestabilus ir neurotiškas. Išskyrė psichinio gyvenimo 3 plotmes: įsivaizduojamą, simbolinę ir tikrovės. Teigė, kad kiekvienas pažinimas yra klaidingas, nes tai tik žmogaus iliuzinis vaizdinys. Taikė netradicinius, neįprastus terapijos metodus (pvz., pacientui nesitikint staiga nutraukdavo psichoanalizės seansą, trukusį vos keletą minučių, ir teikdavo savo pirmines išvadas). Plėtojo moteriškumo koncepciją priešpriešindamas ją simboliniam identifikavimui, turėjo įtakos feminizmo judėjimui.
Jacques Marie Émile Lacan
Knygos
Svarbiausias veikalas – Apie paranojinę psichozę ir jos santykį su asmenybe (De la psychose paranoïaque dans ses rapports avec la personnalité 1932). Išleido Raštus (Écrits 1966).