„Jadžurveda“ („Yajurveda“; skr. „Aukojimų Veda“), antroji Veda. Sudaro mantros – religiniai himnai (dauguma jų paimta iš Rigvedos) ir jadžusai – apeiginės formulės (išdėstytos tam tikra tvarka, skirtos aukotojams adhvarjams atliekant ugnies, somos aukojimo ir kitus ritualus). Yra 2 variantai – Juodoji ir Baltoji Jadžurveda. Juodąją Jadžurvedą (dar vadinama Krišna) sudaro apeiginės formulės, religiniai himnai ir brahmanos (apeigų aiškinimai proza). Šios išliko 4 redakcijos – Katha, Kapišthala, Maitrajani, Taitiryja. Pastaroji padalyta į 7 knygas, kurių reikšmingiausia yra ketvirta – Šri Rudram Čamakam (arba Šatarudrija), šaivų liturgijos svarbiausias veikalas. Vedantos mokyklos raidai didelę įtaką turėjo Taitiryjaupanišada ir Kathaupanišada. Baltąją Jadžurvedą (dar vadinama Šukla) sudaro apeiginės formulės ir religiniai himnai (todėl ji vadinama balta arba gryna). Šios išliko viena redakcija – Vadžasaneji. Baltojoje Jadžurvedoje svarbiausios yra Išaupanišada, Brihadaranjaka ir Šatapathabrahmana (pastaroji priskiriama Vedų laikotarpio svarbiausiems veikalams). Jadžurvedos mituose pagrindinis dievas yra Pradžiapatis (laikomas visatos kūrėju), keliama Višnaus svarba, Rudrai priskiriami Šivos bruožai ir vardai.
171