Jafètas, Senojo Testamento personažas, vienas iš trijų Nojaus sūnų. Vedė prieš tvaną, su šeima išsigelbėjo tėvo pastatytame laive. Chamas, pamatęs apgirtusį nuogą palapinėje gulintį tėvą, apie tai papasakojo broliams, šie iš pagarbos ir kuklumo nusigręžę jį pridengė (Pr 9, 23). Tėvas dėl Chamo tokio elgesio jo palikuonius prakeikė, kad jie taps Semo ir Jafeto vergais, o Jafetą palaimino (Pr 9, 27). Po tvano Jafetui gimė 7 sūnūs (Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras) ir 7 vaikaičiai (Pr 10, 2–4; Met 1, 5–7). Biblijoje Jafetas (hebrajų kalba – teišplinta) laikomas įvairių tautų, daugiausia indoeuropiečių, gyvenusių į šiaurę ir vakarus nuo Mesopotamijos ir Sirijos, protėviu. Dailėje vaizduojamas su kitais aukojantis padėkos auką už išgelbėjimą arba su Semu pridengiantis tėvo nuogumą.
565