Zeldovič Jakov (Яков Зельдович, Якаў Зяльдовіч, Jakovas Zeldòvičius) 1914 03 08Minskas 1987 12 02Maskva, SSRS fizikas ir chemikas. Reliatyviosios astrofizikos pradininkas. Londono karališkosios draugijos užsienio (1979), daugelio šalių mokslų akademijų narys. Fiz. ir mat. m. dr. (1939).
Išsilavinimas ir veikla
1931–64 dirbo SSRS mokslų akademijos Cheminės fizikos institute (1946–48 Teorinės fizikos skyriaus vadovas). 1946–48 dirbo SSRS mokslų akademijos Inžinerinės fizikos, 1959–62 – Teorinės ir eksperimentinės fizikos, nuo 1964 Taikomosios matematikos institutuose, nuo 1966 dar ir Maskvos universitete; profesorius (1946). SSRS mokslų akademijos narys (1958).
Mokslinė veikla
Vienas SSRS atominės ir vandenilinės bombų kūrėjų. Svarbiausi darbai iš fizikinės chemijos, degimo ir sprogimo fizikos, smūginių bangų ir aukštųjų temperatūrų hidrodinamikos, elementariųjų dalelių teorijos, astrofizikos, branduolio fizikos. Išplėtojo degimo ir sprogimo procesų teorijas. 1939–41 su J. Charitonu apskaičiavo urano dalijimosi grandininę reakciją. Numatė mioninės katalizės procesą (1953), įkrautų pionų β skilimą (1954). 1958 sukūrė metodą trumpai gyvuojančioms dalelėms aptikti. 1964 (atskirai nuo E. E. Salpeterio) iškėlė hipotezę, kad efektingu energijos šaltiniu gali būti dujų akrecija ant masyvaus kūno. Ši hipotezė vėliau buvo patvirtinta paaiškinant didžiulį kvazarų šviesį. Nagrinėjo Visatos raidą po Didžiojo Sprogimo, reliktinės spinduliuotės sklaidą (Zeldovičiaus ir Siuniajevo reiškinys). Teoriškai paaiškino kai kurias juodųjų skylių spinduliavimo, galaktikų susidarymo ypatybes.
Jakov Zeldovič
Apdovanojimai
Lenino premija (1956).
Atminimo įamžinimas
Jo vardu pavadintas asteroidas nr. 11 438. Nuo 2015 Rusijos mokslų akademija už pasiekimus fizikos ir astrofizikos srityse teikia J. Zeldovičiaus vardo medalį.