Jakùtijos lietùviai
19 a. ir 20 a. pradžioje į Jakutiją iš Lietuvos buvo atitremta 1863–64 sukilimo dalyvių, knygnešių, kultūros veikėjų. 1942 08–09 iš Altajaus krašto atgabenti 2795 Lietuvos gyventojai (lietuviai ir žydai; iš SSRS okupuotos Lietuvos ištremti 1941 06) – daugiausia inteligentų šeimų moterys, vaikai, seneliai; vyrai dar Lietuvoje atskirti ir išsiųsti į lagerius. Dauguma tremtinių nuvežta prie Laptevų jūros, kiti palikti Jakutijos pietuose, prie Lenos upės. Jakutijos šiaurėje tremtiniai buvo apgyvendinti mažai gyvenamose toli viena nuo kitos esančiose vietovėse (Janos delta, Lenos delta). Tremties sąlygos buvo atšiaurios: daugiametis įšalas, dideli šalčiai, pūgos, poliarinės naktys ir dienos; trūko maisto, drabužių, avalynės, vaistų, medicininės pagalbos.Tremtiniai gyveno palapinėse, barakuose, jurtose. Žvejojo, dorojo žuvis, dirbo statines, mezgė ir taisė tinklus, krovė iš baržų druską, rinko nuo pakrančių rąstus malkoms ir statyboms, įrenginėjo ledaines.
Lietuviai tremtiniai prie barakų Žedajuje (Oliokminsko uluse, 1946)
Daugiau kaip pusė tremtinių mirė (daugiausia 1942–43 žiemą; bendrose duobėse palaidoti tik pavasarį) nuo bado, ligų (skorbuto, dizenterijos, vidurių šiltinės, tuberkuliozės), sušalo, paskendo. Karo meto padėties sąlygomis už paimtą malkų ryšelį, neatėjimą į darbą, nuslėptą žuvį jie buvo teisiami ir kalinami Tiksi, Stolbuose, Aldane, Jakutske.
Po II pasaulinio karo dalis tremtinių iš šiaurės kėlėsi (su leidimais ar be jų) į Jakutijos pietus (daugiausia į Jakutską, Oliokminską), iš ten bėgo į Lietuvą. Kiti pasiliko, išmoko žvejoti, prisitaikė prie klimato ir gyvenimo sąlygų. Jakutijos pietuose palikti tremtiniai kirto mišką, gabeno rąstus prie upių, rišo ir plukdė sielius, dirbo statybose, kasyklose, plytinėse. Iš pradžių gyveno taigoje laikinuose barakuose. Badavo, daug žmonių sirgo, mirė, žuvo ar buvo sužaloti miško darbuose. 1946 LSSR Ministrų Tarybos ir privačių asmenų rūpesčiu į Lietuvą iš Jakutijos parvežti 43 vaikai. 1957–58 nutrėmimas buvo panaikintas, beveik visi tremtiniai grįžo į Lietuvą. Jiems išvykus daugelis gyvenviečių sunyko.
Po II pasaulinio karo lietuvių politinių kalinių buvo Aldano, Indigirkos, Jakutsko, Janos upės baseino, Oliokminsko, Verchojansko, Zyriankos ir kituose lageriuose. Kaliniai dirbo akmens anglių, aukso, žėručio, alavo rūdų, volframo ir kitose kasyklose, statybose, miško ruošos, krovimo darbus, tiesė kelius, geležinkelius.
1987–89 į Jakutiją iš Lietuvos buvo nuvykusios kelios ekspedicijos. Jų dalyviai tvarkė kapines, daugelyje Lenos ir Janos deltų gyvenviečių, Turuktoje pastatė atminimo kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, kai kurių tremtinių ir kalinių palaikus parvežė į Lietuvą. 1992 buvusių tremtinių rūpesčiu Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse pastatyta jakutiška jurta. 2008 lietuvių tremties vietose Jakutijoje lankėsi ir kapavietes tvarkė bendrijos Lemtis ekspedicija.
-Jakutija
L: D. Grinkevičiūtė Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatiūros, laiškai / sudarė A. Šulskytė Vilnius 1997.
1077