Patočka Jan (Janas Pãtočka) 1907 06 01Turnov (Libereco kr.) 1977 03 13Praha, čekų filosofas fenomenologas. Habil. dr. (1936).
Išsilavinimas ir veikla
1925–33 studijavo filosofiją ir filologiją Prahos, Paryžiaus, Berlyno, Freiburgo universitetuose, klausė E. Husserlio, M. Heideggerio paskaitų. Dėstė filosofiją Prahos (dėl politinių priežasčių 1951–68 ir nuo 1972 jam buvo draudžiama dėstyti), Brno, taip pat pogrindiniame universitete; profesorius (1968). Chartijos 77 vienas įkūrėjų ir lyderių.
Filosofijos bruožai
Remdamasis fenomenologijos idėjomis ir metodu tyrinėjo socialinės, kultūros, istorijos, politikos filosofijos, filosofijos istorijos problemas. Plėtojo E. Husserlio gyvenamo pasaulio koncepciją, nagrinėjo jo kilmę, struktūrą, žmogaus padėtį jame. Skyrė žmogaus egzistencijos tris veiksmus: emocinį estetinį – žmogaus kilmės paieškos, nukreiptos į praeitį; asketinį – darbas, saviraiška, pasaulio kūrimas, susijęs su dabartimi; transcendentinį – savosios egzistencijos savitumo įgyvendinimas, siejamas su ateitimi. Europą traktavo kaip politikos ir filosofijos atsiradimo sąlygą, laisvės ir tiesos egzistavimo būtiną idealią erdvę.
Jan Patočka (1971)
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Gamtinis pasaulis kaip filosofinė problema (Přirozený svět jako filosofický problém 1936), Negatyvusis platonizmas (Negativní platónismus 1953), Aristotelis, jo pirmtakai ir sekėjai (Aristoteles, jeho předchůdci a dědicové 1964), Kūnas, bendruomenė, kalba, pasaulis (Tělo, společenství, jazyk, svět 1968), Platonas ir Europa (Platón a Evropa 1973), Eretiški esė apie istorijos filosofiją (Kacířské eseje o filosofii dějin 1975, lietuvių kalba 2002).