Jan Švankmajer

Švankmajer Jan (Janas Švánkmajeris) 1934 09 04Praha, čekų kino režisierius, scenaristas, dailininkas. Vienas žymiausių Čekijos kino kūrėjų. 1954 baigė Aukštąją taikomosios dailės mokyklą, 1958 – Dailiųjų menų akademiją (lėlių teatro scenografiją ir režisūrą; abi Prahoje). Nuo 1958 įvairiuose teatruose dirbo dailininku. Nuo 1964 sukūrė daugiau kaip 25 trumpametražius filmus; svarbesni (visų ir scenarijaus autorius, dailininkas): Otranto pilis (Otranský zámek 1977, pagal H. Walpole’į), Ašerių namų žlugimas (Zánik domu Usherů 1980, pagal E. A. Poe), Dialogo galimybės (Možnosti dialogu 1982, Berlyno kino festivalio prizas), Žemyn į rūsį (Do pivnice 1983), Stalinizmo mirtis Čekijoje (Konec stalinismu v Čechách 1990). Nuo 9 dešimtmečio pabaigos kūrė daugiausia ilgametražius filmus: Alenkos sapnas (Něco z Alenky 1988, pagal L. Carrollį), Fausto pamoka (Lekce Faust 1994), Malonumo sąmokslininkai (Spiklenci slasti 1996), Medinukas (Otesánek 2000), Beprotybė (Šílení 2005), Išgyvenimo teorija ir praktika (Přežít svůj život 2010). J. Švankmajeris – eksperimentinio, siurrealistinio kino atstovas. Kūrybai būdinga ironijos, satyros, grotesko, siaubo elementai, simboliai ir metaforos, filmuose derinama animacinis ir vaidybinis kinas, naudojama įvairios technikos (filmuotos lėlės, aktoriai, pieštinė, molio ir įvairių objektų animacija, stop kadro, koliažo technika).