Otrębski Jan Szczepan (Janas Ščepanas Otrebskis) 1889 12 08Pilica (Silezijos vaivadija) 1971 04 25Poznanė, lenkų kalbininkas. Žymiausias lenkų baltistas, ypač daug dirbęs lietuvių kalbotyros srityje. Lenkų akademijos narys (1934). Filos. dr. (1920).
Išsilavinimas ir veikla
1913 baigė Varšuvos universitetą. Tobulinosi Leipcige (J. S. Otrębskio mokytojai buvo K. F. Ch. Brugmannas, A. Leskienas, E. Sieversas, Ernstas Windischas). 1921–43 ir 1944–45 dirbo Vilniaus universitete (dėstė ir lituanistikos dalykus); profesorius (1930). 1945–60 Poznanės universiteto profesorius (1947–60 jo iniciatyva įsteigtos Baltų filologijos katedros vedėjas). Redagavo tęstinį leidinį Lingua Posnaniensis (t. 1–5 1949–55, t. 7–9 1959–63), kuriame paskelbta daug lituanistikos tyrinėjimų. Vertingų tyrinėjimų paskelbė ir iš indoeuropeistikos, slavistikos, polonistikos.
Veikalai
Pirmas svarbus J. S. Otrębskio lietuvių kalbos tyrinėjimas – Rytų lietuvių tverečėnų tarmė (Wschodniolitewskie narzecze twereckie; jos d. 3 Slavų skoliniai / Zapożyczenia słowiańskie išleista 1932, d. 1 Gramatika / Gramatyka – 1934; d. 2, kurioje turėjo būti žodynas ir tekstai, nebuvo parengta). Tai iki šiol turbūt išsamiausias atskiros lietuvių kalbos tarmės aprašas. Paskelbė straipsnį apie Vilniaus krašto lenkų tarmių lituanizmus. Lenkų studentams parengė rinkinį Lietuvių kalbos tekstai (Teksty litewskie 2 d. 1957–59, d. 2 su žmona H. Otrębska – E. Samaniūte). Parašė straipsnių lietuvių kalbos istorinės gramatikos klausimais.
Jan Szczepan Otrębski
Svarbiausias J. S. Otrębskio lituanistikos veikalas – Lietuvių kalbos gramatika (Gramatyka języka litewskiego 3 t. 1956–65); t. 1 (1958) aptarta lietuvių kalbos tarmės ir bendrinės kalbos susidarymas, pateikta svarbiausių lietuvių kalbos tyrinėjimų apžvalga, aprašyta lietuvių kalbos fonetika, t. 2 (1965) nagrinėjama žodžių daryba, t. 3 (1956) – morfologija. Daugiausia dėmesio monografijoje kreipiama į dabartinės lietuvių kalbos faktus, bet dažnai remiamasi ir tarmių bei senųjų raštų (ypač M. Daukšos Postilės) duomenimis. J. S. Otrębskio gramatika yra vienas svarbiausių veikalų apie lietuvių kalbą, išleistų ne Lietuvoje.
Tyrė lietuvių asmenvardžius ir vietovardžius: yra aiškinęs prūsų, Dainavos, Zarasų, Kauno, Ukmergės, Vilnios, Žeimenos, Siesarties, Ančios, Jogailos ir kt. vardų kilmę, rašęs apie lietuvių vandenvardžius, kilusius iš gyvulių vardų, apie lietuvių vandenvardžių ir vietovardžių slavinimą. J. S. Otrębskis sukūrė hipotezę, kad Lietuvos vardas kilęs iš upėvardžio, kuriuo kadaise galėjo būti vadinamas Nemunas. Paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje tyrė jotvingių problemą, manė, kad jotvingių kalba buvusi pereinamoji tarp baltų ir slavų kalbų. Jotvingių kalbos įtaka mėgino aiškinti ir kai kurias lenkų kalbos tarmių ypatybes. Tyrė senuosius baltų ir slavų kalbų santykius. Šiuo klausimu jo pažiūros kito. Iš pradžių teigė, kad baltų ir slavų prokalbės niekada nebuvo, bet 1954 padarė išvadą, kad slavų ir baltų kalbos yra tos pačios dialektų grupės tęsinys, o tą grupę reikia laikyti kilusia iš vienos kalbos. Tyrė senuosius germanų skolinius baltų ir slavų kalbose. Parašė straipsnį apie baltų kalbų reikšmę indoeuropiečių kalbotyrai, daug lituanistikos ir baltistikos veikalų recenzijų. Parengė spaudai (su Cz. Kudzinowskiu, S. Kotu) S. B. Chylinskio NT vertimą į lietuvių kalbą (1958). Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Nuoširdi draugystė J. S. Otrębskį siejo su akademiku J. Balčikoniu.
2069