Porzeziński Jan Wiktor (Janas Viktoras Požeznskis) 1870 08 04Moršansk 1929 03 12Varšuva, rusų ir lenkų kalbininkas. Lenkų mokslų akademijos narys (1925). F. Fortunatovo mokinys, žymus jo kalbotyros mokyklos atstovas. 1892 baigė Maskvos universitetą, 1902–21 jame vadovo F. Fortunatovo sukurtai Lyginamosios kalbotyros ir sanskrito kalbos katedrai, skaitė ir lietuvių kalbos kursą; profesorius (1901). N. Trubeckojaus, R. Jakobsono, M. Petersono ir kitų žymių kalbininkų mokytojas, įvairių monografijų ir universitetinių vadovėlių autorius. Kalbotyros įvadą, išverstą į vokiečių kalbą, 1910 išleido Pasaulinis kalbotyros centras Leipcige. Nuo 1921 iki gyvenimo pabaigos dirbo Varšuvos ir Liublino universitetuose. Išgarsėjo kaip indoeuropeistas, baltistas ir slavistas, baltų ir slavų kalbų vienybės teorijos šalininkas. Gerai mokėjo lietuvių kalbą, ja susirašinėjo su F. Fortunatovu.
Jan Wiktor Porzeziński
J. W. Porzezińskio laiško (1894 09 27) F. Fortunatovui fragmentas
Tyrinėjo lietuvių kalbos rankraščius, paskelbė straipsnį apie M. Daukšos kalbą, kuriame pastebėjo, kad nuo 16 a. lietuvių kalba mažai pasikeitė ir jau tada susiformavo visos pagrindinės jos tarmės. Vienas lietuvių kalbos dialektologijos pradininkų. 1893 K. Jauniui nustačius žemaičių ir aukštaičių tarmių ribas, J. W. Porzezińskis 1893, 1894 ir 1895 perėjo beveik visą Lietuvą nuo Latvijos sienos iki Veiverių ir pažymėjo liniją, skiriančią (pagal senąją klasifikaciją) vidurio aukštaičių ir Rytų Lietuvos tarmes. Ši linija beveik sutampa su ribomis, skiriančiomis vakarų aukštaičių tarmes nuo rytų ir pietų aukštaičių tarmių. Surinko ir paskelbė medžiagą apie Rytų Lietuvos 7 tarmes. Gyvenimo pabaigoje tyrinėjo nykstančios lietuvių salos prie Beržūnos upės ir Nemuno santakos (Gardino sr.) tarmę.
1468