Kupala Janka (bltr. Янка Купала; Janka Kupalà), tikr. Ivan Lucevič (bltr. Іван Луцэвіч) 1882 07 07Viazynka (Minsko sr.) 1942 06 28Maskva; tragiškai žuvo, baltarusių rašytojas. Naujosios baltarusių literatūros ir literatūrinės kalbos vienas pradininkų. Baltarusijos (1928) ir Ukrainos (1929) mokslų akademijų narys. 1909–13 mokėsi švietimo kursuose Sankt Peterburge, 1915 – A. Šaniavskio liaudies universitete Maskvoje. 1908–09 ir 1913–15 gyveno Vilniuje, bendradarbiavo laikraštyje Naša niva, 1914–1915 jo redaktorius. Nuo 1919 gyveno Minske, aktyviai dalyvavo kultūriniame visuomenės gyvenime. Per II pasaulinį karą gyveno Maskvoje. Ankstyvajai lyrikai (rinkiniai Dūdelė / Žalejka 1908, Guslininkas / Gusljar 1910, Gyvenimo keliu / Šljacham žyccja 1913, Palikimas / Spadčyna 1922) būdinga dramatinė įtampa, dideli išgyvenimai, tautosakos motyvai, muzikalumas, emocionalumas, tikėjimas baltarusių tautos kūrybine galia.
Janka Kupala
Janka Kupala
Parašė tragišką poemą Amžių daina (Advečnaja pes′nja 1910). Poemose (Pilkapis / Kurgan 1912, Bandarouna, Jinai ir aš / Jana i ja, abi 1913) keliama liaudies kūrybos nemirtingumo, kovos už laisvę idėja, apdainuojamas valstiečio suvokiamas laimingas gyvenimas, kurį suteikia laisvas darbas ir meilė. Poema Sapnas ant pilkapio (Son na kurgane 1912) skirta maištininko romantiko, žmonių gynėjo ir kaimo bendruomenės santykiams. Asmenybės ir liaudies ryšys atskleidžiamas poemoje Liūto kapas (Magila l′va 1920). 20 amžiaus ketvirtojo dešimtmečio J. Kupalos poezija (rinkiniai Daina statybai / Pes′nja budaŭnictvu 1936, Iš širdies / Ad serca 1940) reportažinė, sovietinės ideologijos. Svarus J. Kupalos indėlis kuriant baltarusių nacionalinę dramaturgiją. Komedijoje Paulinka (1913) išjuokiama smulkių bajorų gyvenimo būdas, pasipūtimas ir dvasinė menkystė. Dramoje Išdraskytas lizdas (Raskidanaje gnjazdo 1919) vaizduojamas sunkus bežemių valstiečių likimas. Geriausioje J. Kupalos satyrinėje komedijoje Čionykščiai (Tutejšyja 1924) pirmasis atskleidė aktualią politinę problemą – Baltarusijos rytų ir vakarų kaimynų požiūrį į baltarusių tautinį atgimimą. J. Kupalos kūryba į lietuvių kalbą pradėta versti 20 a. pradžioje. 1913 Vilniuje pastatyta komedija Paulinka. Eilėraščių išspausdinta antologijose Iš baltarusių poezijos (1952), Atplaukia Nemunu daina (1958), išleisti poezijos rinkiniai Ne ragelis dejuoja (1957), Mano dalia (1982).
176