jansenizmas

jansenzmas, Katalikų Bažnyčios teologijos srovė. 17–18 a. reiškėsi Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje. Jansenistai pripažino predestinacijos doktriną ir žmogaus valios silpnumą. Teigė, kad dėl gimtosios nuodėmės žmogus laisva valia neįstengia daryti gerų darbų, būtina veiksmingoji malonė, kuri reikalauja tikėjimo, o netikinčiųjų net geri darbai yra nuodėmė. Kitaip interpretavo Eucharistiją, atgailą, dorybę, ekleziologiją, Bibliją, liturgiją. Iš pradžių skelbė radikalų pesimizmą, nuo 17 a. pabaigos tapo rigorizmo šalininkais.

Pradininkas – olandų teologas C. Jansenas. Jis veikale Augustinus (1640) interpretavo šventojo Augustino mokymą apie malonę ir predestinaciją. Doktriną plėtojo J. Duvergier, A. Arnauld, B. Pascalis, P. Quesnelis ir kiti. Jansenistų centras buvo Port-Royalio cistersių vienuolyne. 1642 jansenizmą pasmerkė popiežius Urbonas VIII, 1653 – Inocentas X, 1705 ir 1713 – Klemensas XI. Karalius Liudvikas XIV palaikė popiežius. Jansenizmas konfliktavo su jėzuitais dėl požiūrio į malonės doktriną ir atgailos praktiką. Jansenistai nepripažino popiežiaus neklaidingumo dogmos ir siekė, kad būtų panaikinta popiežiaus Klemenso XI bulė Unigenitus (1713), smerkianti P. Quesnelio veikalą Naujojo Testamento aiškinimai (1671); bulę 1717 Prancūzijos karalius ir parlamentas pripažino. 1728 išleistas jansenistų spaudą draudžiantis įstatymas. Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje jansenizmas sunyko. Olandijoje 1723 jansenistai įkūrė Utrechto bažnyčią.

165