janyčãrai (turk. yeniçeri – naujoji kariuomenė), reguliarieji Osmanų imperijos pėstininkai apie 1330–1826. Iš pradžių buvo komplektuojami iš krikščionių ir kitų neturkų kilmės jaunuolių (paimtų nelaisvėn mažamečių), priverstų priimti islamą; nuo 16 a. jais tapdavo ir turkai. Buvo auklėjami religiniais fanatikais, vykdančiais bet kokius įsakymus. Tapo imperijos svarbiausia policine jėga. Janyčarų ginkluotė – lankas ir strėlės, vėliau dar ir šaunamieji ginklai bei kardai. 16 a. janyčarai tapo uždaru kariniu luomu. Didžiausios jų įtakos laikotarpiu buvo apie 40 000 janyčarų. Dalyvaudavo sultono rūmų intrigose ir perversmuose. 19 a. pradžioje buvo priešiški europietiško pavyzdžio karo reformai; dėl to 1807 ir 1808 kilo jų maištai. 1826 janyčarų sukilimą sultonas Machmudas II nuslopino, pulkus išformavo; jo įsakymu didesnioji dalis janyčarų buvo išžudyta.
janyčaras (kairėje) ir pirklys Kaire (litografija pagal Emile’io Prisse d'Avennes piešinį iš grafikos rinkinio Oriental album, išleisto 1851 Londone)