Japònijos architektūrà
Iki 8 amžiaus
Jajojo kultūros laikotarpiu (3 a. pr. Kr.–3 a. po Kr.) statyta žeminės kūginiais arba prizminiais stogais, rąstinės klėtys be langų, dengtos dvišlaičiais stogais, karkasiniai mediniai namai su lenktakraščiais stogais. Plintant šintoizmui susiformavo neįmantrių formų šintoistinės medinės šventyklos mijos (Isės šventykla, apie 4 a. pr. Kr.–5 a. pabaiga, Idzumo šventykla, 1 a. pr. Kr.–6 amžius). Jos statytos iš nedažytų rąstų ir lentų, ant vertikalių stulpų, su aukštais šiaudais, nendrėmis arba medinėmis lentelėmis dengtais stogais, pastatus supo galerijos.
Asukos laikotarpiu (522–646) statyti mediniai budizmo šventyklų ir vienuolynų ansambliai, ryšku Kinijos ir Korėjos architektūros įtaka. Budizmo šventyklos kompleksą sudarė pagoda su 3–9 stogais, pagrindinė šventykla kondo, budistinių sutrų saugykla kioza, varpinė šiora ir vienuolyno kiti pastatai (šventyklų kompleksai Sitennodži Nanivoje, dabar Osaka, 6 a. pabaiga, Horiū, prie Naros, 6 a. pabaiga–7 a., šis – pasaulio paveldo vertybė).
8 amžius
Naros laikotarpiu (710–784) imperijos sostine ir budizmo centru tapo Naros miestas, jo planą pagal kinų miestų pavyzdį sudarė taisyklingas gatvių tinklas su stačiakampiais kvartalais; senosios Naros pastatai (budistinės, šintoistinės šventyklos, imperatoriaus rūmų liekanos) – pasaulio paveldo vertybė. Naros apylinkėse pastatyta įspūdingų budistinių šventyklų kompleksų (Jakušidži, įkurtas 680 Asukoje, 718 perkeltas į Narą; Kakufudži, 730, Todaidži, 743–752, Saidaidži, įkurtas 759). Pradėjo formuotis japoniškieji sodai.
9–12 amžius
Hejano laikotarpiu (794–1185) imperijos sostinė perkelta į Hejaną (nuo 1192 Kioto); senojo Kioto istoriniai pastatai (Kioto, Udži, Ocu miestų medinės šventyklos, tarp jų – Daigodži šventykla Kioto, 9 a. pabaiga, Biododži šventykla Udži, 1053, su sodais) – pasaulio paveldo vertybė. Susiklostė didikų rezidencijų nacionalinis stilius šinden dzukuri: ant stulpų pakeltus, dvišlaičiais arba keturšlaičiais medinių lentelių stogais dengtus pagrindinį dvaro pastatą (šindeną) ir papildomus pastatus (tai no ja) jungė verandos (vataridonai) ir dengti liepteliai (sukivadatonai), stačiakampį kiemą su dideliu tvenkiniu, dirbtinėmis salomis ir tilteliais juosė koridoriai (ro) su vartais ir atvirais paviljonais (curidonais); komplekso dydis ir prabanga priklausė nuo savininko socialinės padėties (Imperatoriaus rūmai Hejane, dabar Kioto, 794–805, neišliko). Ezoterinių budistų sektų tendai ir šingon sekėjai, kurie Budą tapatino su gamta, kalnuose pastatydino vienuolynų (Murodži, netoli Naros, 780–805, perstatytas 824–833, Enriakudži, įkurtas 788, Kongobudži, 816, abu prie Hejano, dabar Kioto).
13 amžius–16 amžiaus pirma pusė
Kamakuros laikotarpiu (1192–1333) į valdžią atėjęs karių (samurajų) sluoksnis skleidė naujus, nuosaikumu, tikslingumu grįstus estetinius idealus. Būdinga religinės ir pasaulietinės kultūrų susipynimas. Plintant dzenbudizmui pagal Kinijos sakralinės architektūros pavyzdžius pastatyta dzenbudistinių vienuolynų ansamblių (Engakudži vienuolyno kompleksas Kamakuroje, 1282–85).
Nagojos pilis (žinoma nuo 1525, 1959 rekonstruota)
Muromačio laikotarpiu (1333–1568) dzenbudizmui tapus oficialia religija pabrėžtas žmogų supančios aplinkos estetinis ir poetinis pradas, siekta architektūros ir gamtos darnos. Suklestėjo viena savičiausių japoniškojo sodo rūšių – abstraktus smėlio ir akmenų sodas, skirtas medituoti (Rioandži šventyklos sodas Kioto, įkurtas apie 1473). Šinden dzukuri stiliaus architektūrą pritaikius samurajų poreikiams susiklostė didikų rezidencijų nacionalinis stilius šioin dzukuri. Stumdomomis vidinėmis (fusuma) ir išorinėmis (šiodži) pertvaromis pastatą buvo galima transformuoti, atverti į kiemą, kur būdavo įrengiamas sodas.
Karkasinio paviljono proporcijos buvo apskaičiuojamos pagal tatamio (1,8 × 0,9 m) modulį, viduje vietoj spintų įrengiamos kelios demblio dydžio sienų nišos (viena jų – vadinamoji grožio niša tokonama – puošta gėlių puokšte, kakemonu), interjeras prabangus – dekoruojamas tapyba, drožyba (Ašikagos Jošimicu rezidencija Kioto, pradėta 1397, 15 a. pradžioje čia įrengta dzenbudistinė šventykla, dabar vadinama Kinkakudži / Auksinis paviljonas, Ašikagos Jošimasos vila Kioto, apie 1485, 15 a. pabaigoje čia įrengta dzenbudistinė šventykla, dabar vadinama Ginkakudži / Sidabriniu paviljonu).
16 amžiaus antra pusė–19 amžius
Momojamos laikotarpiu (1568–1600) šaunamųjų ginklų naudojimas paskatino gynybinių pilių statybą. Tvirtovės kompleksą sudarė kelios eilės išorinių ir vidinių mūro sienų, donžonas su keliaaukščiu stogu, kieme įrengti šioin dzukuri stiliaus pastatai kariams; pilies kompleksą juosė vandens grioviai (Osakos pilis, 1583, Macumoto pilis, Nagano prefektūra, 1590, Himedžio pilis, Hiogo prefektūra, prie Osakos, 1601–09, ši – pasaulio paveldo vertybė).
Hirosaki pilis (1611, atstatyta 1810)
Tošiogu šventyklos kompleksas Nikko (17 a. pradžia)
Nuo 17 a. pradžios stiprėjant valstybės centralizacijai strateginė tvirtovių reikšmė sumenko, plito prabangios didikų rezidencinės pilys (Nijo pilis Kioto, 1602). Populiarėjo arbatos gėrimo ceremonijos paviljonai (vieną pirmųjų arbatos gėrimo paviljonų Tai‑an Mioki‑an šventyklos komplekse Kioto 1582 suprojektavo arbatos ceremonijų meistras Sen no Rikiu, 1522–91, jis t. p. prisidėjo prie arbatos sodo paplitimo). Pradėti statyti gasšio dzukuri stiliaus ūkininkų gyvenamieji namai su aukštais dvišlaičiais šiaudiniais stogais (Ogimači kaimas, Širakava‑go apylinkė, Gifu prefektūra, Ainokuros ir Sugunamos kaimai, Gokojamos apylinkė, Tojamos prefektūra, – pasaulio paveldo vertybė).
Edo laikotarpiu (1600–1868) pastatytas Nikko (Točigi prefektūra) šintoistinių ir budistinių šventyklų kompleksas (50 ha plote 103 pastatai, 17 a. pirma pusė) – pasaulio paveldo vertybė. Susiklostė didikų rezidencijų nacionalinis stilius sukija dzukuri, jis tęsė šioin dzukuri statybos tradicijas, statiniuose pabrėžta ne prabanga, bet elegancija, nuosaikumas (Kacuros rūmai Kioto, 1620–58).
19 amžiaus pabaiga–20 amžiaus pirma pusė
Naros nacionalinio muziejaus pagrindiniai rūmai (1894, architektas K. Tokuma)
Meidži laikotarpiu (1868–1912) statant visuomeninius pastatus siekta perimti Vakarų architektūros (visų pirma istorizmo) formas, plytų statybą. Kviesti architektai ir inžinieriai iš Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos. Išsiskyrė anglų architekto J. Conderio (1852–1920) projektai, kuriuose Vakarų architektūros principai derinti su japonų statybos tradicijomis, pastatus siekta pritaikyti Japonijos kraštovaizdžiui (neogotikinis Tokijo universiteto korpusas, 1884, Ivasaki vila Tokijuje, 1896–1908). Nuo 19 a. pabaigos įvairios paskirties visuomeninius pastatus pradėjo projektuoti ir japonų architektai (T. Sone, 1852–1937, K. Tacuno, 1853–1917, J. Vatanabe, 1855–1930, K. Kavai, 1856–1936, J. Cumaki, 1859–1916, T. Katajama, 1853–1917), plėtojantys vakarietišką istorizmo architektūrą (Nacionalinis bankas Tokijuje, 1896, architektas T. Kingo, Akasakos rūmai Tokijuje, 1919, architektas K. Tokuma).
Nuo Taiši laikotarpio (1912–26) dėl seismologinių ypatybių atsisakyta netvirto plytų mūro, pradėta taikyti gelžbetonines konstrukcijas. Valstybinių įstaigų, bankų ir viešbučių statybai bandyta taikyti japonų rąstinės architektūros konstrukcijas. 1920 Tokijuje susibūrė Japonijos secesionistų grupė (Bunriha Kenčikukai), kurios nariams (M. Jamada, K. Išimoto, 1894–1963, S. Horiguši, 1895–1984) turėjo įtakos Vokietijos ekspresionizmas ir Vienos Secession (Centrinis telegrafo pastatas Tokijuje, 1925, architektas M. Jamada, neišliko). Racionalizmo architektūrą Japonijoje skleidė Vakarų šalių architektai F. L. Wrightas, A. Raimondas (1888–1976) ir B. Tautas.
Internacionalinį stilių platino užsienyje studijavę ir dirbę japonų architektai (B. Jamaguči, 1902–78, pas W. Gropijų, K. Maekava, Dž. Sakakura, pas Le Corbusier), jie derino funkcionalizmo ir tradicinės japonų architektūros principus. 20 a. 4 dešimtmetyje militaristinė Japonijos vyriausybė stabdė internacionalinio stiliaus architektūros plėtotę, rėmė vadinamąjį nacionalinį, arba Imperijos karūnos, stilių (taikan jošiki), turintį Europos totalitarinės architektūros bruožų (Nacionalinio muziejaus pagrindinis pastatas Tokijuje, 1937, architektas H. Vatanabe, 1887–1973).
20 amžiaus antra pusė
Po II pasaulinio karo valstybinės atkūrimo ir industrializacijos programos skatino Japonijos architektūros raidą. Plito brutalizmo architektūra, kuria siekta išgryninti statinio konstrukciją, parodyti paprastų statybinių medžiagų (gelžbetonio, plieno, stiklo) natūralų grožį (Kurašiki miesto rotušė, 1960, architektas K. Tange).
7 dešimtmetyje sparčiai plėtojantis ekonomikai ir plečiantis tankiai apgyvendintiems miestams iškilo naujų urbanistinių idėjų poreikis; metabolizmo krypties architektai (N. Kavadzoe, g. 1926, K. Kikutake, K. Kurokava, F. Maki, M. Otaka, K. Tange, A. Isodzaki) siekė, kad miestas būtų atvira (nuolat didėjanti ir pagal poreikius kaitoma) funkcinė sistema, kuriama pagal biologinių procesų analogiją (ląstelės augimą), naudojant naujausias statybines technologijas. Pastatyta savitos architektūros visuomeninių pastatų: Tokijo olimpinių žaidybių arenų kompleksas (1964, architektas K. Tange), Tarptautinių konferencijų centras Kioto (1966, architektas S. Otani), Čibos prefektūros biblioteka (1968, architektas M. Otaka), Japonijos industrinis bankas Tokijuje (1974, architektas T. Murano).
Nuo 8 dešimtmečio plėtodami regionalizmo tendencijas japonų architektai daug dėmesio skyrė socialiniam, kultūriniam ir istoriniam kontekstui, gyventojų individualiems poreikiams (Daigaku kvartalas Tokijuje, 1970, architektas T. Jošidzaka, 1917–80, Pasadenos aukštumų kvartalas Mišimoje, 1974, architektas K. Kikutake, Daikaniamos šlaito namai Tokijuje, 1976, architektas F. Maki). 1971 įkurta architektūrinė grupė Architext (nariai T. Aida, M. Takejama, M. Mijavaki, T. Adzuma, M. Sudzuki) leido to paties pavadinimo eksperimentinės architektūros žurnalą.
Kiusiu nacionalinis muziejus Dadzaifu (Fukuokos prefektūra, 2004, architektas K. Kikutake)
Plėtota modernizmo įvairios kryptys, postmodernizmas: Sacuki vaikų darželis Osakoje (1973, architektas T. Adzuma), Adzumos gyvenamasis namas Osakoje (1979, architektas T. Ando), dantų klinika Kioto (1983, architektas Š. Takamacu, g. 1948), dangoraižis Tower of Winds Jokohamoje (1986, architektas T. Ito), kultūros centras Shonandai Fudžisavoje (1990, architektė I. Hasegava), Kioto koncertų salė (1995, architektas A. Isodzaki). Pagal japonų architektų projektus pastatyta statinių Jungtinėse Amerikos Valstijose (dangoraižiai Michigan Consolidated Gas Detroite, 1963, Century Plaza Hotel Los Andžele, 1966, abiejų architektas M. Yamasaki, Pasaulio prekybos centro dangoraižiai Niujorke, 1976, architektai M. Yamasaki, E. Rothas; šie 2001 09 11 teroristų sugriauti), Europos (San Jordi sporto rūmai Barselonoje, 1990, architektas A. Isodzaki), Azijos miestuose.
Pasaulio paveldo vertybės
Himedžio pilis prie Osakos, Horiū šventykla ir kiti budistiniai monumentai Naros prefektūroje (visi nuo 1993), senojo Kioto istoriniai pastatai (Kioto, Udži, Ocu miestų medinės šventyklos, nuo 1994), Širakavos ir Gokajamos etnografiniai kaimai Honšių saloje (nuo 1995), Hirosimos Taikos memorialinis parkas, Icukušimos šventykla (abu nuo 1996), senosios Naros pastatai (nuo 1998), Nikko šintoistinių ir budistinių šventyklų kompleksas (nuo 1999), Riukiu salos architektūros paminklai (nuo 2000, Siuri pilis sudegė 2019), Kii kalnų regiono šintoizmo ir budizmo šventovės bei piligrimų takai (nuo 2004), Hiraidzumio šventyklos, sodai ir archeologinės vietos (nuo 2011), Tomiokos šilko fabrikas ir kiti statiniai (nuo 2014), Le Corbusier suprojektuoti pastatai (su jo pastatais Argentinoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Indijoje, Šveicarijoje, nuo 2016), Nagasakio regiono krikščioniškieji pastatai (nuo 2018).
L: Akiyama Aisaburo Shinto and its Architecture Tokyo 1955; W. Alex Japanese Architecture New York 1963; M. Hinago Japanese Castles New York 1968; B. Bognar The New Japanese Architecture New York 1990.
2972
Japonijos kultūra
Japonijos konstitucinė santvarka
Japonijos partijos ir profsąjungos
Japonijos ginkluotosios pajėgos