Japònijos choreogrãfija. Liaudies šokiai plėtojosi kaip ritualo (daugelis ritualinių šokių susiję su ryžių auginimu), religinių apeigų dalis. Skyrėsi vyrų ir moterų, amžiaus grupių, metų laikų šokiai. Rengtos Gėlių, Vėduoklių, Žibintų šventės su ritualiniais šokiais. Išlikę ainų (Hokaido salos) ir Okinavos salos savitų ritualinių ir folklorinių šokių. Vienas seniausių choreografinių vaidinimų (minimas 8 a. istorinėse kronikose) – šokis pantomima kagura. Jos ištakos – Saulės deivei Amaterasu skirti ritualiniai šokiai, kuriuos, pasak mitų, pirmieji atliko dievai. Kagurą šintoistų šventyklose šoko moterys (kartais vyrai) šamanės (miko). Šokio judesiai nesudėtingi, būdingi daugeliui ritualinių šokių (sukimasis ratu, ritmiškas trepsėjimas, rankų mostai, simbolizuojantys kvietimą dievybei prisijungti prie šokančiųjų), šokėjai laikydavo atributą (torimoną) – medžio šakelę, kardą, popieriaus ritinį – tikėta, kad jame laikinai apsigyvena dievybė, kuriai šokama. Kagura skirstoma į mikagurą (rūmų šokis) ir satokagurą (šokta kaimo šventyklose). Apie 7 a. Japoniją pasiekė Azijos žemyninės dalies šalių (Indijos, Kinijos, Korėjos) kultūra, ji paveikė ir japonų šokius (įvairesnis tapo šokio ritmas, pradėta naudoti ryškių spalvų šilko kostiumus, kaukes), atsirado naujų šokio formų. Iš Kinijos perimtas kaukių vaidinimas gigaku (paplito 8 a., nunyko apie 10 a.) buvo atliekamas rūmuose ir budistų šventyklų kiemuose. Gigaku apėmė vaidintojų eiseną (giodą) ir nesudėtingus siužetinius šokius; vienas populiariausių – liūtų šokis (šišimajis), iš kurio kilo visi vėlesni šios rūšies šokiai. 8–12 a. plito muzikinis choreografinis vaidinimas bugaku, kuriame derinta Kinijos ir Korėjos šokių bruožai, kai kurie gigaku elementai. Iš pradžių bugaku šoktas šventyklose ir rūmuose, vėliau tapo oficialiu rūmų šokiu, palydimu gagaku muzikos; būdinga lėtas tempas, muzikinio ritmo ir šokio judesių darna, kuria siekta išreikšti visatos harmoniją. Bugaku vienintelis iki 21 a. išlaikė senovinę formą (tebešokamas imperatoriaus rūmuose); jis padarė įtaką japonų klasikiniams šokiams. 8–11 a. šalia bugaku plito vaidinimas sangaku, kuris apėmė šokį, pantomimą, komiškas sceneles, lėlių teatrą, akrobatikos, žongliravimo elementus. 12 a. iš bugaku ir sangaku išsiplėtojo liaudies muzikiniai choreografiniai vaidinimai sarugaku ir dengaku (šis kilo iš ritualinių dengaku šokių, susijusių su ryžių auginimu). Šventyklų kiemuose sarugaku ir dengaku vaidino didikų remiami artistai mėgėjai, kai kurios šventyklos turėjo savo trupes. 14 a. pabaigoje susiklostė japonų tradicinis teatras no, kurio spektakliuose šokami lėto tempo iškilmingi klasikiniai šokiai; dažniausiai šokiu perteikiama pjesės kulminacija. 16 a. pabaigoje per religines ceremonijas pradėta šokti greitesnio tempo džiugios nuotaikos šokius (furiu odoris). Netrukus klajojančiųjų artistų (dažniausiai moterų) trupės pradėjo juos šokti miestų aikštėse ne tik per religines apeigas. 17 a. iš šių šokių susiklostė japonų tradicinis teatras kabukis, jo spektakliuose buvo įvairių klasikinių šokių. Šokis egzistavo ir kaip savarankiška spektaklio dalis. Klasikiniai japonų šokiai stilizuoti ir kanonizuoti, lėto tempo, itin tikslių judesių, kojos nejudrios, svarbiausia raiškos priemonė – plastiški rankų judesiai. Šokis grindžiamas kanonizuotomis judesių grupėmis (kata). Svarbus estetinis principas yra pauzė (ma) tarp katų. Šokama su kimono, pabrėžiamas jo klosčių bangavimas, grakščiai manipuliuojama šokėjo turimu rekvizitu (būgneliu, vėduokle ar kita). Estetinis šokio aspektas svarbesnis už simbolinę prasmę. No ir kabukio teatras turėjo didelę įtaką japonų klasikinių šokių raidai. 17 a. viduryje uždraudus moterims vaidinti kabukio spektakliuose rūmuose paplito geišų šokiai. Iki 20 a. dėl šalies kultūrinės izoliacijos klasikiniai šokiai mažai pakito. 20 a. pradžioje Japoniją pasiekė vakarietiškos kultūros įtaka. Susiklostė naujasis klasikinis šokis (šimbujas), kurio pradininkė choreografė Š. Fudžikage (kitur Fudžime, 1880–1966) kabukio teatro choreografiją atnaujino vakarietiško stiliaus šokio elementais, jos spektakliuose šoko moterys. 1912–18 Imperatoriškajame teatre Tokijuje dirbo italų baletmeisteris G. V. Rossi. Jo mokiniai B. Išii, M. Ito (1893–1961) vėliau plėtojo laisva judesių plastika grindžiamą modernųjį šokį. 20 a. pradžioje Japonijoje atsirado baleto užuomazgų, bet dėl didelio Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumo baletas plėtotas menkai. Svarbios buvo rusų balerinos A. Pavlovos (1922) ir Jungtinių Amerikos Valstijų moderniojo šokio trupės Denishawn (1929) gastrolės. 1925 Kamakuroje rusų balerina J. Pavlova (1897–1941; į Japoniją emigravo 1919) įsteigė baleto trupę, 1927 baleto mokyklą. 4–5 dešimtmetyje klasikinių (kompozitorių A. Ch. Adamo, P. Čaikovskio ir kitų) baletų pastatė baleto artistai J. Adzuma (1910–71), M. Komaki (g. 1914), rusų baleto artistė O. Sapphire (1912–82). Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų moderniojo šokio tradiciją perėmė šių šalių šokio mokyklose studijavę choreografai M. Takada (1895–1929), S. Takada (1900–77), T. Eguči (1900–77), M. Mija (1902–2009). 5–6 dešimtmetyje baleto raidą paskatino Japonijoje gastroliuojančios baleto trupės iš Didžiojo teatro Maskvoje, S. Kirovo operos ir baleto teatro, trupė Niujorko miesto baletas. Tokijuje susikūrė privačių baleto trupių: Mikiko Macujamos baletas (įkurtas 1948), Asami Maki baletas (įkurtas 1956), Tokijo miesto baletas. 1960 Tokijuje Maskvos Didžiojo teatro baletmeisteriai S. Messerer ir A. Varlamovas įkūrė P. Čaikovskio memorialinę baleto mokyklą, kurios auklėtiniai sudarė žymiausios japonų trupės Tokijo baletas (įkurtas 1964) branduolį. Keletą dešimtmečių japonų baletas plėtojosi veikiamas rusų baleto tradicijos. Trupės Tokijo baletas solistai J. Morišita (g. 1948), M. Jošida (g. 1965), T. Kumakava (g. 1972) šoko Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų baleto trupėse. 6 dešimtmečio pabaigoje išsiplėtojo avangardinis šokis buto; būdinga siurrealistinė, baugi atmosfera, intensyvios tragiškos emocijos, lėti, betiksliai, stilizuoti judesiai, ekspresyvi išorė (plikai nuskustos šokėjų galvos, kūno ir veido baltas grimas), plėtojamos gyvenimo, mirties, metamorfozių, nuasmenintos egzistencijos temos. Buto pradininkas – choreografas T. Hidžikata (1928–86), tradiciją tęsė K. Ono (1906–2010), A. Kasai (g. 1943). Buto turėjo įtakos Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų šiuolaikiniam šokiui. S. Tešigavaros (g. 1953) šokio spektakliuose išryškėjo postbuto stilius. Šiuolaikinio šokio svarbiausios trupės: Pappa Tarahumara (įkurta 1982), Agua Gala (įkurta 1987), Strange Kinoko (įkurta 1990), Leni Basso (įkurta 1994). Japonijoje veikia daug privačių klasikinio šokio mokyklų.
L: H. Ashihara Japanese Dance Tokyo 1965; B. Ortolani The Japanese Theatre: From Shamanistic Ritual to Contemporary Pluralism Princeton 21995.
Japonijos kultūra
Japonijos konstitucinė santvarka
Japonijos partijos ir profsąjungos
Japonijos ginkluotosios pajėgos