Japònijos dail
Seniausių laikų dailė
Iš penkiolikto–dešimto tūkstantmečio prieš Kristų išliko dramblio kaulo dirbinių. Džiomono kultūros laikotarpiu (vienuoliktas tūkstantmetis–3 a. pr. Kr.) paplito įspaustų arba raižytų virvučių ornamentu puošta lipdytoji keramika, molinės žmonių statulėlės dogu ir antropomorfinės kaukės domenai.
Jajojo kultūros laikotarpiu (3 a. pr. Kr.–3 a. po Kr.) kurti geometriniais ornamentais puošti bronziniai dirbiniai: ginklai, veidrodžiai kagamiai ir dideli (iki 1,5 m aukščio) ritualiniai varpai dotaku. Kapavietėse rasta Kofuno laikotarpio (300–552) schemiškų terakotinių skulptūrėlių haniva, vaizduojančių žmones, gyvūnus, namus, laivus ir kita. Nuo 5 a. pradėta žiesti ir glazūruoti indus. Asukos laikotarpiu (552–646) plito budizmas, kuris skatino perimti kinų dailės formas ir technikas. Kurtos monumentalios grakštaus silueto budizmo dievybių statulos (Budos trejybė, apie 623, skulptorius Tori Basši, kūrė apie 600–630, Horiūdži, prie Naros, pagrindinėje šventykloje kondo).
skulptūrėlė haniva Mergaitės galva (terakota, 5 a.)
Amidos trejybė (auksuota bronza, 7 a., Tačibanos šventykla Horiūdži)
8–12 amžiaus dailė
Naros laikotarpiu (710–784) gausiai kurtos polichromuotos medinės, t. p. molio ir sauso lako technika atliktos budizmo dievybių skulptūros. Kurti valdovų ir didikų skulptūriniai portretai. Gamintos groteskiškos ritualinės kaukės. Budistinė tematika plėtota tapyboje ant popieriaus arba šilko, t. p. sienų tapyboje (Horiūdži, prie Naros, pagrindinės šventyklos kondo sienų tapyba, apie 7 amžius). Hejano laikotarpiu (794–1185) ant popieriaus arba šilko tapytos mandalos (Pasaulio sukūrimo mandala, 9 a.), skirtos medituoti, mokyti budizmo tiesų. Klostėsi sãvitos nacionalinės dailės formos.
Takajoši Fudživaros makimonas pagal Murasaki Šikibu romaną Gendži monogatari (12 a.)
Nuo 9 a. Jamato vietovėje (dabar Naros prefektūra) imperatoriaus ir didikų dvaruose pradėjo klostytis vietinė pasaulietinės tapybos stilistinė mokykla jamato‑ė; iš pradžių plėtota širmų, pertvarų, vėliau išplito makimonų, albumų tapyboje (12 a. makimonas pagal 11 a. pradžios Murasaki Šikibu romaną Gendži monogatari, dailininkas Takajoši Fudživara). 11 a. susiklostė Džiočio skulptūros mokykla (Budos Amidos statula, 1053, Biododži šventykloje Udži). Kinų hieroglifus pakeitus japoniškais suklestėjo kaligrafija (tankų antologija Trisdešimt šeši nemirtingieji poetai, 12 a. pradžia).
12 amžiaus pabaigos–16 amžiaus dailė
Kamakuros laikotarpiu (1192–1333) silpnėjo Kinijos įtaka, išryškėjo nacionalinis stilius. Oficialiajai skulptūrai būdinga statiškumas, monumentalumas (Sėdintis Amida, apie 13 a., skulptorius Kaikei, 1174–1253). Vienuolius, karo vadus, didikus vaizduojančioms skulptūroms būdinga natūralistinės detalės (kristalais inkrustuotos akys, polichromija), siekta tiksliai perteikti charakterį (Vienuolis Mučiaku 12 a., skulptorius Unkei, apie 1148–1223). Tapyboje plito portreto žanras (Minamoto Joritomo portretas, Tairos no Šigemori portretas, abu 13 a., tapytojas Fudživara Takanobu, 1142–1205). Vienuoliai dzenbudistai įdiegė monochrominę tapybą tušu suiboku‑ga (kakemonas Siuvantis vienuolis 14 a. pradžia, priskiriamas tapytojui Kao Ningai).
Vienuolis Šantao (polichromuotas medis, 12 a., Raigodži šventykla Naroje)
Gaminti meniški ginklai, šarvai, žirgų aprangos elementai. Taikomosios dailės (lako, keramikos) dirbiniai dekoruoti laisvai, asimetriškai, siekta ne paryškinti daikto formą, bet lyg pratęsti jį aplinkoje, nes pagal panteistinę pasaulėžiūrą dirbinys suvoktas ne atsietai, bet erdvėje, tarp kitų daiktų. Nuo 12 a. neįmantrių formų keramikos dirbiniais garsėjo Seto, Tokonamės, Šigaraki, Tambos, Eičidzeno, Bidzeno vietovės.
E. Kano tapyta širma fusuma Kiparisas (16 a., Nacionalinis muziejus Tokijuje)
Muromači laikotarpiu (1333–1568) klestėjo suiboku‑ga poetiški peizažai (T. Šiūbunas, kūrė 1414–63, Bunsei, 15 a. vidurys, T. Sesčiū). Kaligrafija pasidarė spontaniška, ekspresyvi (Ikkia, 1394–1481). Jamato‑ė kryptį plėtojo Tosos mokykla ir Kano mokykla. Gamintos savitos teatro kaukės. 15 a. išplitusi arbatos gėrimo ceremonija turėjo įtakos puokščių komponavimo menui ikebanai ir keramikai raku atsirasti. Seto, Igoje, Šine, Oribėje ir kitur buvo gaminami ceremonijoms skirti netaisyklingų formų žiesti ir lipdyti arbatinukai, puodeliai, lėkštelės, dėžutės su glazūros nutekėjimais, įtrūkimais (Č. Tanako, 1516–92, indai). Momojamos laikotarpiu (1568–1600) reikšmingesnė tapo pasaulietinė kultūra. Tvirtovėse ir rūmuose paplito tapytos pertvaros fusumos (E. Kano, J. Kaiho kūryba). Taikomosios dailės dirbiniuose siekta prabangos, rafinuotumo – kimono puošybos stiliuose nuihaku ir cudžigahanaoje derinta tapymas, siuvinėjimas, spausdinimas, audinio dažymo raišiojant (plangio) japoniškoji atmaina šiboris. Pagal šilkinius kinų gobelenus kosu austi puošnūs paveikslai cudzure‑ori.
17 amžiaus–20 amžiaus pradžios dailė
Edo laikotarpiu (1600–1868) klestėjo tapyba ir grafika. Bundžinga (nanga) mokyklos poetiškiems peizažams (J. Busono, Ikeno Taigos, T. Bunčio kūryba) turėjo įtakos Konfucijaus mokymas ir kinų intelektualų (ypač teoretiko ir tapytojo Dong Čičano) kūryba.
E. Hakuino (1685–1769) tapyba tušu, Marujamos mokykla (įkūrė O. Marujama, G. Uragami, 1745–1820, R. Nagasava), atgaivino silpstančią dzenbudizmo dailės tradiciją. Prekybos ir verslo centre Ede susiklostė medžio raižybos mokykla ukijo‑ė, kuri atspindėjo vidurinio luomo skonį, plėtojo bindžingos (gražių moterų atvaizdai), erotinį šiungos (pavasario atvaizdai), jakušia‑ė (aktorių atvaizdai), mušia‑ė (karių atvaizdai), sumo‑ė (sumo imtynininkų atvaizdai), kačio‑ė (gėlių ir paukščių atvaizdai), peizažo žanrą. Iš pradžių (iki 1765) kurti nespalvoti, spalvinti ranka arba nuo 2–3 lentų atspausti kelių spalvų medžio raižiniai (M. Ivasos, Hišikavos Moronobu, O. Masanobu kūryba), vėliau, tobulėjant dailininkų techniniam meistriškumui, raižiniuose spalvų gausėjo (S. Harunobu, Kijonagos Torii, Utamaro, Š. Tošiūsai, T. Utagavos, K. Hokusai, A. Hirošigės kūryba).
Utamaro. Puokštės komponavimas (spalvotas medžio raižinys, 18 a., Nacionalinis muziejus Tokijuje)
Skulptūra plėtota menkiau (Enku, 1750–1829, medinės Budos skulptūros). Nuo 17 a. kurtos mažos, prie drabužių tvirtinamos medžio arba dramblio kaulo skulptūrėlės necukės. Klestėjo raku keramika (Koecu Honami, Ogata Kendzanas). 17 a. viduryje Hidzeno vietovėje aptikus kaolino pradėtas gaminti porcelianas. Porceliano svarbiausi centrai buvo Arita, Kutani ir Okavači, jo dirbiniai eksportuoti į Europą (čia jie tapo ypač madingi – kopijuoti, imituoti; japonizmas). 17–18 a. kimono puošyba pasidarė savarankiška dailės šaka, plėtoti įvairūs (jodzen, čiajadzome, gošiodoki) kimono puošybos stiliai; kimono kūrė žymūs dailininkai, eksponavo juos su tapybos ir grafikos kūriniais.
Vatanabė Seitei. Paukščiai ir gėlės (šilkas, tušas, dažai, apie 1887, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Meidži laikotarpiu (1868–1912) grafikoje tęsta ukijo‑ė tradicija (J. Cukioka, 1839–92, T. Tomioka, T. Jokojama, K. Šimomura, 1873–1930). Glaudesni kontaktai su užsienio šalimis paskatino vakarietiškų kultūros vertybių perėmimą. Valstybė rėmė studijas ir stažuotes užsienyje. Pradėtos steigti dailės mokyklos (Pramoninės dailės mokykla Tokijuje, 1876, Tokijo dailės mokykla, 1889), jose atidaryti Vakarų Europos skulptūros ir tapybos skyriai, buvo mokoma aliejinės tapybos. Susiklostė dvi pagrindinės tapybos kryptys – tradicines technikas ir medžiagas naudojanti japonų naujoji tapyba nihonga ir vakarietiškos dailės paveikta tapyba joga. Aliejumi tapę joga dailininkai plėtojo akademizmo (H. Kano, 1828–88), istorinio romantizmo (M. Jokojama, 1838–84, H. Jamamoto, 1850–1906, K. Šimomura, 1873–1930, Š. Aoki, 1882–1912, E. Vada, 1874–1959), impresionizmo (S. Kuroda, 1856–1928, O. Saburosuke, 1869–1939) kryptis.
Berlyne ir Paryžiuje studijavę japonų skulptoriai diegė A. Rodino manierą (T. Šinkai, 1868–1927, M. Ogivaros, 1879–1910, jų sekėjų I. Curudzo, 1887–1973, N. Teidžiro, 1888–1926, kūryba). 1907 Paryžiaus Salonų pavyzdžiu įsteigta Bunten (nuo 1919 Teiten – Imperatoriškosios dailės akademijos paroda).
20 amžiaus pirmos pusės dailė
Nuo Taišio laikotarpio (1912–26) japonų dailėje plito Vakarų Europos avangardistinės dailės įtaka. Kaip priešpriešą Bunten, radikaliausi joga dailininkai 1914 įkūrė Nikakai (Antrojo skyriaus draugija). Plėtotas fovizmas (N. Kadzumasa, 1893–1991, K. Harue, 1915–91), ekspresionizmas (K. Satomi, 1895–1975, J. Saeki, 1898–1928), kubizmas (T. Hajaši, 1896–1973), abstrakčioji dailė (M. Ai, 1895–1973, S. Jošišige, 1930–2001). Siurrealizmo kryptis buvo būdinga ne tik jogos dailininkų (M. Kotaru, 1902–34), bet ir nihongos tapytojų (U. Šioeno, 1875–1949) kūrybai. Nihongos krypčiai atstovavo įvairios stilistikos kūriniai – nuo saloninių gamtos ir gėlių vaizdų iki supaprastintų jamato‑ė pakartojimų (G. Kavai, 1873–1957, K. Kobajaši, 1883–1957, R. Kavabata, 1885–1966, U. Ogava, 1868–1938, H. Fukuda, 1892–1974, S. Maeda, 1901–77). Taikomosios dailės raidą 20 a. pirmoje pusėje skatino 3 dešimtmečio tradicinių amatų gaivinimo judėjimas (mingei), keramikų H. Šiodži (1892–1978), T. Kenkiši (1886–1963), K. Kanidžiro (1890–1966) kūryba. Japonų pramoninį dizainą nuo 20 a. pradžios veikė Vakarų Europos (funkcionalizmo, Vokiečių Werkbundo, nuo 3 dešimtmečio – Bauhauso) idėjos.
20 amžiaus antros pusės–21 amžiaus pradžios dailė
Po II pasaulinio karo Japonijos dailėje ryšku vakarietiškos, tradicinės ir mišrios tendencijos. Siurrealistai (K. Katosono, 1902–78, S. Jamanaka, 1905–77, M. Nakagiri, 1919–83, N. Kitawaki, g. 1932) būrėsi VOU klube. 6 dešimtmečio viduryje–7 dešimtmečio viduryje veikė japonų avangardistinės dailės draugijos: Osakoje Gutai meno draugija (nariai – Dž. Jošihara, 1905–72, Š. Kadzuo, g. 1924, T. Acuko, g. 1932, M. Sadamasa, g. 1922, ir kiti), Tokijuje – Antimeno draugija (nariai – Š. Arakava, N. Nacujuki, g. 1935, M. Tomio, g. 1937, ir kiti). Greta tradicinės grafikos kūrinių buvo kurti vakarietiškos manieros abstraktūs medžio raižiniai (K. Minami, g. 1911, D. Kobajaši, g. 1927). Sukurta neoklasicistinės monumentaliosios skulptūros (paminklai Nagasaki taikos parke, 1955, ir Hirosimos memorialiniame muziejuje, skulptorius Kitamura Seibo, 1884–1987). Ypač populiarus tapo minimalizmas (H. Kosai, g. 1946, tapyba, U. Keidži, g. 1947, U. Keidzo, g. 1951, U. Harujuki, g. 1952, skulptūros) ir kinetinis menas (Š. Susumu, g. 1937). 20 a. pabaigoje nyko nihongos ir jogos krypčių skirtumai. Dažniau naudojamos netradicinės dailės priemonės (videomenas, šviesa, garsas). Įvairių dailės šakų ir krypčių kūrėjus vienija japonų dailės savitais požymiais laikoma asociatyvi metaforiška forma, poetiškas subtilus pasaulio perteikimas, neužbaigtumo principo taikymas.
arbatos gėrimo ceremonijos paviljono interjeras Kioto
Nuo 6 dešimtmečio klostėsi Japonijos nacionalinio dizaino bruožai, grindžiami vadinamojo paprastumo grožio (sabivabi) principu. Bendrovių, parduotuvių, įstaigų stilius kuriamas kompleksiškai projektuojant interjero įrangą, grafinį dizainą, reklamą. Klesti taikomoji dailė, ypač keramika (S. Osamu, g. 1926, H. Morino, g. 1934, Dz. Mijašita, g. 1939, S. Ito, g. 1941, Š. Cudžimura, g. 1947, J. Jukio, g. 1960, J. Kamei, g. 1974), tekstilė (Š. Satoru, g. 1939, K. Masakadzu, g. 1944, I. Tomoko, 1958, O. Hiroko, g. 1960, J. Kavai, g. 1963); puoselėjamos senosios technologijos, siekiama atlikimo kokybės, tradicinių ir modernių formų darnos.
2972
L: J. A. Michener The Floating World New York 1954; R. Miller Japanese Ceramics Tokyo 1960; C. Yamada Decorative Arts of Japan Tokyo 1963; B. von Rague Geschichte der japonische Lackkunst Berlin 1967; M. Kawakita Modern Currents in Japanese Art New York 1974; F. Baekeland The Art of the Meiji Era 1868–1912 New York 1980; D. Jenkins Images of Changing Worlds: Japanese Prints of the Twentieth Century Portland 1983; M. E. Murase Narrative Scrolls from Japan New York 1983; D. Elisseeff, V. Elisseeff Art of Japan New York 1985; R. Schaap Meiji: Japanese Art in Transition Haague 1987; S. Addiss The Art of Zen: Painting and Calligraphy by Japanese Monks 1600–1925 New York 1989; H. Merritt Modern Japanese Woodblock Prints: The Early Years Honolulu 1990; M. E. Murase Masterpieces of Japanese Screen Painting: The American Collections New York 1990; J. Hillier Japanese Colour Prints Phaidon 1993.
Japonijos kultūra
Japonijos konstitucinė santvarka
Japonijos partijos ir profsąjungos
Japonijos ginkluotosios pajėgos