Japonijos gamta

Japònijos gamtà

Japonijos gamtinis žemėlapis

Apie 96 % Japonijos teritorijos tenka Hokaido, Honsiu, Sikoku, Kiusiu saloms, kurios išsidėsčiusios lanku. Didžiausias ilgis (iš šiaurės rytų į pietvakarius) apie 3500 kilometrų.

Krantai

Bendras salų kranto linijos ilgis apie 30 000 kilometrų. Krantai daugiausia vingiuoti ir kalnuoti; Honsiu salos pietuose (Japonijos Vidaus jūros pakrantėje), Kiusiu salos vakaruose, Sikoku saloje – riasinis krantas, Honsiu salos pietuose (Kii pusiasalyje), rytuose, Hokaido salos pietuose (Ošimos pusiasalyje) yra klifų. Pakrantėse gausu nedidelių įlankų, pusiasalių, priekrantėse – mažų salų. Hokaido salą nuo Sachalino salos skiria La Pérouse’o sąsiauris, nuo Honsiu salos – Cugaru sąsiauris. Tarp Honsiu, Sikoku ir Kiusiu salų yra Japonijos Vidaus jūra, kuri su Ramiuoju vandenynu jungiasi Kii sąsiauriu ir Bungo sąsiauriu, su Japonijos jūra – Šimonoseki sąsiauriu. Didžiausios įlankos: Tokijo įlanka, Sagami įlanka, Surugos, Isės, Osakos, Vakasos, Tojamos, Mucu įlanka (Honsiu saloje), Učiuros, Išikari (Hokaido saloje). Didžiausi pusiasaliai: Kii pusiasalis, Boso, Šimokitos, Noto (Honsiu saloje), Osimos (Hokaido saloje).

Higashi-hennazaki kyšulys (Miyako sala)

Reljefas

Japonijos salos – Ramiojo vandenyno salų lanko, juosiančio Eurazijos žemyno povandeninį šlaitą, dalis. Susidarė dviejų litosferos plokščių (Ramiojo vandenyno ir Eurazijos žemyno) subdukcijos zonoje; išilgai povandeninės salų lanko papėdės ištįsęs Japonijos lovys. Salų raukšlinį luistinį reljefą suformavo tektoniniai judesiai, vykstantys nuo paleozojaus eros. Kalnai užima apie 87 % Japonijos teritorijos. Išorinėje (Ramiojo vandenyno) zonoje – raukšliniai luistiniai kalnai, suskaidyti sprūdžių ir tektoninių depresijų, vidinėje (Japonijos jūros) zonoje – luistinės plynaukštės. Aukščiausi kalnai (jų viršūnės daugiau kaip 3000 m aukščio) – Japonijos Alpės – yra Honsiu salos vidurinėje dalyje. Japonijoje yra apie 600 viršūnių, aukštesnių kaip 2000 m; aukščiausia – Fudzijamos ugnikalnis (3776 m; Honsiu saloje).

Japonijos kraštovaizdis (Kii pusiasalis, Kumano apylinkės)

Aso ugnikalnio krateris

Yra apie 200 ugnikalnių, iš jų apie 4 veikiantys; aktyviausi – Asamos, Bandai (Honsiu saloje), Aso ugnikalnis, Sakuros, Kirišimos (Kiusiu saloje), Tokaiči, Šova Šindzano (Hokaido sala). Aukščiausias viršūnes dengia sniegas. Apie 13 % Japonijos teritorijos užima žemos akumuliacinės, kalvotos ir terasinės lygumos. Didžiausios lygumos yra pajūriuose ir upių slėniuose; Honsiu saloje – Kanto žemuma, Ečigo, Nobi lyguma, Hokaido saloje – Išikari, Kiusiu saloje – Cukiusi lyguma. Nedidelių lygumų yra ir tarpukalnių slėniuose. Japonija – viena seismingiausių pasaulio vietų (čia įvyksta apie 1/5 visų registruojamų žemės drebėjimų). Per metus užregistruojama apie 1500 žemės drebėjimų; didžiausi, dažnai sukeliantys cunamius, būna Ramiojo vandenyno pakrantėje. 20 a. 9 dešimtmečio pradžioje Nacionalinis Žemės mokslo ir nelaimių prevencijos tyrimų institutas (NIED) centrinėje Japonijoje įdiegė Kanto-Tokai seisminį tinklą. Nuo 2007 šalyje veikia ankstyvojo perspėjimo sistema.

Katastrofiški žemės drebėjimai Hokaido saloje vyko 1730 (apie 137 000 žuvusiųjų), Honsiu saloje – 1293 (žuvo apie 30 000 žmonių), 1923 09 01 (apie 143 000 žuvusiųjų; sugriauta trečdalis Tokijo ir didžioji Jokohamos dalis), 1995 01 17 (apie 5500 žuvusiųjų; nuniokota Kobe), 2011 03 11 (stipriausias Japonijos istorijoje; apie 24 000 žuvusiųjų; sprogimas Fukušimos I branduolinėje elektrinėje sukėlė ekologinę katastrofą).

Klimatas

ruduo japoniškajame sode

Klimatas musoninis: Hokaido saloje ir Honsiu salos šiaurėje – vidutinių platumų, Honsiu salos vidurinėje dalyje ir pietuose, Sikoku, Kiusiu salose – subtropinis, Kiusiu salos pietiniame pakraštyje ir Riukiu salyne – tropinis. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra Sapporo (Hokaido saloje) –5 °C, Kagošimoje (Kiusiu saloje) 6 °C, Okinavoje (Riukiu salyne) 16 °C, liepos atitinkamai 22 °C, 27 °C ir 28 °C. Kritulių Japonijos šiaurėje ir tarpukalniuose iškrinta 1000–1200 mm, pietuose – iki 2000 mm, kalnuose – iki 4000 mm per metus. Japonijos vakaruose kritulių daugiausia iškrinta žiemą, rytuose – vasarą. Rugpjūtį–spalį (daugiausia Ramiojo vandenyno pakrantėje) būna taifūnų (vidutiniškai 2–4 per metus). 2022 08 pradžioje Japonijoje užregistuota didžiausia karščio banga (oras kaito iki 40 °C) šalies istorijoje.

Vidaus vandenys

Upių tinklas tankus. Apie 65 % Japonijos teritorijos priklauso Ramiojo vandenyno, apie 30 % – Japonijos jūros baseinams. Dauguma upių trumpos (tik 9 ilgesnės kaip 200 km), sraunios; jų slėniai siauri, baseinai nedideli. Šiaurės vakarinių šlaitų upės patvinsta žiemą, pietrytinių – vasarą. Ilgiausios upės: Šinano (367 km), Tone (322 km; abi Honsiu saloje), Išikari (268 km; Hokaido saloje). Daugiau kaip 600 ežerų (bendras plotas apie 3000 km²). Didžiausias yra tektoninės kilmės Bivos ežeras (675 km²). Vulkaninės kilmės ežerai gilūs (giliausias Tadzavos ežeras, 425 m; Honsiu saloje), lagūniniai – seklūs (Kasumiga – Honsiu saloje, Saroma – Hokaido saloje). Prie ugnikalnių yra karštųjų mineralinių versmių, geizerių.

Toya – vulkaninis ežeras (Hokaido sala)

Dirvožemiai

Honsiu, Sikoku ir Kiusiu salų šiaurėje ir vidurinėje dalyje daugiausia rudžemiai, kalkžemiai, Hokaido saloje – jauražemiai, išplautžemiai, salų pajūrio lygumose – rūgštžemiai, geležaliumžemiai, tarpukalnių ir upių slėniuose – vulkanžemiai, upių deltose – salpžemiai.

Augalija

Apie 64 % Japonijos teritorijos užima miškai. Šalies šiaurinėje dalyje auga įvairių rūšių pušys, eglės, beržai, vidurinėje dalyje – klevai, ąžuolai, bukai, kaštonai, kiparisai, tujos, pietinėje dalyje – visžaliai ąžuolai, cukrinės arengos, sagai, bambukai, japoniniai bananai. Jaku saloje (Riukiu salynas) išliko natūralūs japoninių kriptomerijų miškai (kai kurių medžių aukštis siekia 40–50 m, amžius – apie 2000 metų). Honsiu saloje miškai auga iki 2800 m, Hokaido saloje – iki 1500 m aukščio. Aukščiau yra rododendrų ir žemųjų pušų sąžalynai, alpinės pievos. Visoje Japonijoje auginamos dekoratyvinės vyšnios – sakuros. Iš žinduolių būdinga japoninės makakos, langūrai, himalajiniai lokiai, dėmėtieji elniai (jų porūšis – Riukiu dėmėtasis elnias – yra nykstantis), ožkaragiai, japoninės voverės skraiduolės. Iš paukščių veisiasi japoninės gervės, japoniškieji geniai, mandarininės antys, fazanai, pitos, plačiažiočiai.

žydinčios sakuros (tolumoje – Fudžijama; Honsiu sala)

Japonijoje gyvena viena didžiausių varliagyvių rūšių – japoniškoji salamandra (nykstanti; gyvena iki 50 metų). Svarbiausios verslinės žuvys: tunai, sardinės, lašišos, kuprės, ketos, silkės, jūriniai ešeriai.

1284

Aplinkos apsauga

Saugomos teritorijos užima apie 14,1 % Japonijos teritorijos (1999). Įkurti 28 nacionaliniai parkai; didžiausias ir seniausias – Daisecudzano (Hokaido saloje). Kiti svarbesni nacionaliniai parkai: Honsiu saloje – Fudzi-Hakone-Idzu, Čiubu-Sangaku, Čičibu-Tama, Kiusiu saloje – Aso-Kudžiu. Jakušimos sala ir Širakami-Sanči parkas, Širetoko pusiasalis – pasaulio paveldo vertybės. 10 biosferos rezervatų: Odaigaharos, Omine ir Osugidani kalnų, Šigos plynaukštės, Jakušimos ir Kučinoerabu salų (visi 1980), Ajos (2012), Minami-Alpių, Tadami (abu 2014), Minakami, Sobo-Katamuki-Okue (abu 2017), Kobuši (2019). 58 Ramsaro konvencijos (Japonijoje įsigaliojo 1980) saugomos vietovės (plotas 1547 km²).

Aso-Kudžiu nacionalinis parkas (Kiusiu sala)

2271

Japonija

Japonijos gyventojai

Japonijos konstitucinė santvarka

Japonijos partijos ir profsąjungos

Japonijos ginkluotosios pajėgos

Japonijos ūkis

Japonijos istorija

Japonijos santykiai su Lietuva

Japonijos švietimas

Japonijos literatūra

Japonijos architektūra

Japonijos dailė

Japonijos muzika

Japonijos choreografija

Japonijos teatras

Japonijos kinas

Japonijos žiniasklaida

Japonijos lietuviai