Japònijos istòrija
Ankstyvasis laikotarpis
Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės į Japonijos salyną iš Pietryčių Azijos keliomis bangomis atsikėlė paleolito laikotarpiu (30 000–10 000 prieš Kristų). Iki 3 a. pr. Kr. Japonijos teritorijoje buvo paplitusi džiomono kultūra. Gyventojai (apie 0,5 mln.) vertėsi medžiokle, žvejyba, maisto produktų rinkimu, laikotarpio pabaigoje imta verstis ir žemdirbyste (auginti grikiai, nuo 12 a. pr. Kr. – ryžiai). Žmonės daugiausia rengėsi iš žievės padirbtais drabužiais.
Akmens amžių beveik iškart pakeitė geležies amžius. Didžiosiose salose įsigalėjusiai Jajojo kultūrai (3 a. pr. Kr.–3 a. po Kr.) būdinga geležiniai ir bronziniai įrankiai, ginklai bei papuošalai; plito audimas, užliejamuosiuose laukuose imta auginti daugiau ryžių. Nuo 1 a. po Kr. dėl gausių migrantų iš Korėjos pusiasalio sparčiai paplito kinų kultūra, sukėlusi šalyje civilizacijos šuolį. Užsimezgė ir tiesioginiai ryšiai: 57 po Kr. Kinijos valdovų Hanų rūmuose lankėsi pirmoji japonų misija. Salyne gyventojų padaugėjo iki 6 milijonų.
3–6 amžiai vadinami pilkapių laikotarpiu. Gentinių bendruomenių pagrindu pamažu susiklostė ankstyvosios valstybės; pasak Hanų laikotarpio kinų kronikų, jų buvo daugiau kaip 100. Valdovai buvo laidojami didžiuliuose pilkapiuose, pagal kinų tradiciją jų kapus saugojo molinės karių skulptūros. Rasta daugiau kaip 10 000 pilkapių, ypač daug Jamato, arba Naros, lygumoje (į pietus nuo dabartinio Kioto). Apie 4 a. viduryje Jamato karalystė kontroliavo didesnę šalies dalį (bet joje dar buvo išlikusių autonominių gentinių junginių), siuntė diplomatines misijas į Kiniją ir surengė kelias karines ekspedicijas į Korėjos pusiasalį. Jamato karalystėje paplito per Korėją patekęs kinų raštas (hieroglifai), budizmas, daoizmas, konfucianizmo etika ir politiniai idealai.
Taišio Šiotoku su sūnumis (7 a. pabaigos piešinys)
Sekdami Kinijos Tangų dinastijos imperatorių pavyzdžiu, Jamato valdovai 7 a. ėmėsi reformų. 604 princo Taišio Šiotoku (regentas 593–621) vadinamąja 17 straipsnių konstitucija buvo nustatytos valdovo, ministrų ir gyventojų pareigos, įteisintas išskirtinis budizmo statusas. 7 a. antroje pusėje sustiprinta centrinė valdžia: žemė paskelbta valstybės nuosavybe, įvesta centralizuota mokesčių sistema, naujas administracinis suskirstymas, vykdyti reguliarūs dirbamosios žemės ir gyventojų surašymai. Visiems gyventojamas, vyresniems kaip 6 m., buvo išskiriamas žemės plotas, už kurį reikėjo mokėti nuomos mokestį valstybei. Pagal Kinijos imperinės biurokratinės sistemos pavyzdį valdovas buvo paskelbtas imperatoriumi, sukurtas jam pavaldus aparatas ir vyriausybė iš 8 ministerijų (valdymo, personalo, karo, liaudies reikalų, bausmių, iždo, centro, rūmų reikalų). Reali valdžia priklausė įtakingiems klanams, imperatorius buvo valstybės vienybės simbolis. 689 įvesta karo prievolė, šiek tiek vėliau priimti ir Kinijos imperijos Tangų pavyzdžio įstatymų kodeksai.
raitas karys Jošicunė Minamoto (medžio raižinys, 1866, dailininkas Utagava Jošimori)
702 paplito dabartinis šalies pavadinimas – Nihon, arba Nippon, reiškiantis šalį prie Saulės. 710 nuolatine sostine tapo Nara, todėl laikotarpis iki 784 dar vadinamas Naros laikotarpiu. Tai buvo kultūros klestėjimo metai (tuomet nulieta Naros vienuolyno Budos skulptūra). 9 a. pabaigoje Japonijos valdovai nutraukė reguliarius ryšius su Kinija – žlugus Tangų imperijai japonams tie ryšiai jau nebuvo svarbūs.
Viduriniai amžiai
Nutrūkus ryšiams su Kinija, Japonijos politinė, socialinė ir kultūrinė raida įgijo daugiau specifinių bruožų. 9 a. paplito japoniškos budistinės mokyklos tendai ir šingon. Vidurinių amžių Japonijos politinė sistema buvo Kinijos imperinės sistemos imitacija, bet japonų feodalizmas turėjo daugiau bendrų bruožų su Europos feodaline sistema nei su kitų regiono šalių socialine politine sandara. 9 a. labai sustiprėjo aristokratija. Jos nariai paveldėdavo ne tik aukštus valstybinius postus, bet ir žemės valdas. 9–11 a. ypač galinga buvo Fudživarų šeima. Ji pastatydino naują sostinę Hejaną (nuo 1192 Kioto), susigiminiavo su imperatoriais ir praktiškai pavertė juos savo marionetėmis. Provincijų aristokratija nustojo mokėti mokesčius vyriausybei, kūrė savo profesionalias kariuomenes. Ilgainiui samdiniai riteriai sudarė samurajų luomą – ištikimą ir svarbų aristokratijos galios ramstį.
Susilpnėjus Fudživarų įtakai, iškilo Minamotų ir Tairų šeimos. 12 a. pabaigoje Joritomas Minamotas sudarė Kamakuroje gretutinę karinę vyriausybę, vadinamą bakufu, Vakarų šalyse daugiau žinomą šiogūnato pavadinimu. Šiogūnas valdė remdamasis asmeniniais vasalais. 1232 paskelbtas teisės kodeksas, kuris nustatė samurajų bei valdininkų pareigas ir pakeitė ankstesnius kodeksus, sudarytus pagal kinų pavyzdį. Po J. Minamoto mirties (1199) įsitvirtinusi Hodžių šeimos šiogūnų dinastija valdė iki 1333.
mongolų įsiveržimas į Japoniją (13 a. piešinys)
1274 ir 1282 Japonijoje bandė išsilaipinti didžiulė mongolų kariuomenė (atitinkamai 40 000 ir 140 000 žm.), bet abu kartus daug laivų sunaikino audros, vėliau pavadintos kamikadze (japoniškai dieviškasis vėjas). Mongolų bandymai įsiveržti susilpnino Hodžių dinastiją ir 1333 ją po trumpo karo nuvertė Ašikagos, kurie valdė iki 1573. Jų valdymo laikams būdinga 3 pakopų feodalinė sistema: centrinės valdžios vasalai turėjo savo vasalų, tiesiogiai nepavaldžių šiogūnui. Tokia sistema nebuvo stabili: 14 a. antroje pusėje šiogūnui teko ilgai kariauti su imperatoriumi, siekiančiu susigrąžinti valdžią. Tuo pasinaudoję provincijų feodalai faktiškai tapo nepriklausomi. Prasidėjo anarchija. 1467–77 karas tarp dviejų pretendentų į šiogūno sostą visiškai nuniokojo sostinę Kioto. Nors nominaliai gyvavo ir šiogūnatas, ir imperatoriaus rūmai, iš tikrųjų šalis buvo suskaldyta į daugybę nepriklausomų valdų, kurias valdė kunigaikščiai daimiai. Jie turėjo gerai įtvirtintų pilių, savo karinius dalinius, įstatymus ir nuolat kariavo vieni su kitais.
Sekigaharos mūšis, 1600 (nežinomo 19 a. dailininko paveikslas, Gifu istorijos muziejus)
Ašikagų laikais suklestėjo menas: teatras, tapyba tušu, architektūra. Stipresni daimiai siekė pajungti kitus ir taip suvienyti šalį. 1569 vienas jų, talentingas karvedys O. Nobunaga, užėmė Kioto ir 1573 nuvertė Ašikagų šiogūnatą. O. Nobunagą nužudė vasalas, bet jo karo vadas H. Tojotomi sėkmingai tęsė karo žygius ir 1590 baigė vienyti šalį (nebuvo prijungta tik Hokaido sala). 1592 japonų kariauna išsilaipino Korėjoje ir tik H. Tojotomiʼo mirtis (1598) kinams leido ją iš ten išstumti. Karo vadų vaidai dėl valdžios 1600 baigėsi H. Tojotomiʼo vyriausybės vyriausiojo ministro daimiaus I. Tokugavos pergale. Jis paskelbė nauja sostine Edą (dabar Tokijas) ir 1603 tapo šiogūnu.
Ankstyvasis naujųjų laikų laikotarpis
Pirmieji Tokugavų šiogūnai siekė sukurti centralizuotą valdymo sistemą. Daimiai tapo šiogūno vasalais, daugelio jų valdos buvo sumažintos, kiti perkelti į naujas vietas, jų šeimos privalėjo nuolat gyventi Ede kaip įkaitai. Daimių įvairiu metu buvo nuo 200 iki 300; jiems palikta teisė turėti savo vasalų. Bakufu tiesiogiai valdė svarbiausius miestus (Kioto, Nagasaki, Osaką), prekybą ir pramonę, apie ketvirtadalį dirbamosios žemės.
Susiklostė Tokugavų šiogūnatui būdinga vadinamoji bakuhano sistema – centrinės valdžios (bakufu) ir daimių valdų (hanas) derinys, šiek tiek primenantis federaciją, kuri daugelio istorikų apibūdinama kaip centralizuotas feodalizmas arba karinė feodalinė sistema. Visuomenė griežtai skirstėsi į karių (samurajų), žemdirbių, amatininkų ir pirklių luomus. Samurajai, sudarantys apie 7 % gyventojų, buvo privilegijuotas luomas. Valstiečiams buvo uždrausta parduoti ar pirkti žemę, imtis kitos veiklos. Kodeksas reglamentavo visų gyventojų grupių aprangą, šukuoseną, santuokas, išorines elgesio formas. Imperatoriaus statusas buvo pripažintas aukščiausiu, nors jo galia liko simbolinė. Tokugavų ideologija tapo neokonfucianistinė šušigaku mokykla (kinų kalba Čusi), kuri aukštino lojalumą ir paklusnumą. Sustiprėjus centrinei valdžiai svarbiausiu reikalavimu tapo paklusnumas įstatymui.
samurajus (17–19 a. medžio raižinys)
Edo miestas (17 a. medžio raižinys)
Siekdami įteisinti savo valdžią Tokugavų šiogūnai turėjo atsiriboti nuo išorinės įtakos (apriboti gana intensyvius Japonijos ryšius su išoriniu pasauliu). 1549 jėzuitų misionierius Pranciškus Ksaveras įsteigė pirmąją katalikų misiją ir pradėjo sėkmingai platinti krikščionybę. Iš portugalų (jie pirmieji iš europiečių 1543 lankėsi Japonijoje) japonai perėmė šaunamuosius ginklus (juos greitai patys pradėjo gaminti), tabaką. Šiogūnas H. Tojotomi uždraudė misionierių veiklą, 1612 ir 1614 buvo uždrausta išpažinti krikščionybę, tūkstančiams krikščionių 1629 įvykdyta mirties bausmė. Visi gyventojai turėjo užsiregistruoti budistų arba šintoizmo šventyklų lankytojais. 1635 šiogūnas uždraudė savo pavaldiniams lankytis užsienyje; tik Kinijos ir Olandijos pirkliams leista prekiauti viename uoste (Nagasaki).
Tokugavų režimas garantavo Japonijai taiką ir vidaus saugumą, todėl ėmė sparčiai daugėti gyventojų (per 17 a. nuo 12 iki 25 mln.), plėtėsi miestai (sostinė Edas 1700 turėjo apie 1 mln. gyventojų), plėtojosi prekyba, komunikacijų tinklas, finansų sistema (popieriniai pinigai), atsirado manufaktūrų. Taikos sąlygomis samurajai daug dėmesio skyrė kultūrai, kuri buvo svarbi bušido (samurajų elgesio kodekso) dalis. Didžiuosiuose miestuose susiklostė rafinuota čionindo (japoniškai miestiečių kelias) kultūra.
Tokugavų režimo bakuhano sistemos potencialas ilgainiui išseko. Nustojo daugėti gyventojų: 1726–1846 jų padaugėjo vos 1,35 %. Plintant piniginiams santykiams labai padidėjo socialinė diferenciacija kaime, sustiprėjo miestų ir biurokratinės feodalinės sistemos socialiniai prieštaravimai. Dėl mokesčių naštos prasidėjo valstiečių bruzdėjimai ir sukilimai, ypač dažni per badmečius. Tokugavų režimas padėtį bandė gelbėti reformomis (mažinti korupciją, piktnaudžiavimą valdžia, gerinti mokesčių sistemą, kontroliuoti prekybinius ryšius, stiprinti dorovę), bet tai jo neišgelbėjo. Režimo padėtį sunkino Tolimuosiuose Rytuose padidėjusi Vakarų valstybių įtaka. 19 a. pradžioje užsienio valstybės mėgino atverti Japonijos rinką savo prekėms, Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariniai ir prekybos laivai pradėjo vis dažniau lankytis Japonijoje. Daugumai daimių ir samurajų buvo būdinga ksenofobija; tai padidino socialinį ir politinį. susipriešinimą. Šiogūnato autoritetas smuko, kilo judėjimas sonno džoi, kuris kėlė reikalavimą atkurti imperatoriaus valdžią. 1853, atvykus JAV karinei eskadrai, šiogūnas buvo priverstas derėtis ir 1854 pasirašyti taikos ir draugystės sutartį. 1858 analogiškas sutartis Japonija pasirašė su Olandija, Rusija, Didžiąja Britanija, Prancūzija, 1860 – su Portugalija. Vakarų valstybės galėjo laisvai prekiauti Japonijoje, jų piliečiai naudojosi eksteritorialumo teise. Nuo importinių prekių labai kentėjo Japonijos amatininkai ir manufaktūros. Gelbėdamas padėtį Tokugavų režimas užsakė olandiškų karo laivų, olandų remiamas įsteigė karo mokyklą, apeliavo į tradicines japonų vertybes, bet keli ginkluoti susidūrimai 1863–64 parodė užsienio valstybių karinį pranašumą. Nesutarimai tarp Japonijos elito grupių virto atvira konfrontacija. 1867 11 09 radikalios grupuotės privertė šiogūną Keikį atsistatydinti ir perduoti valdžią imperatoriui. 1868 01 03 imperatorius Mucuhitas sudarė vyriausybę, kuriai vadovavo princas Arisugava. Šiogūnatas buvo panaikintas, Keikis ir jo šalininkai sumušti. Imperatorius persikėlė į šiogūno rūmus, o Edą pavadino Tokijumi (japoniškai rytinė sostinė).
Naujieji laikai
Hošiu klano samurajai (19 a. 7 dešimtmetis)
Pagal Tolimųjų Rytų tradiciją, naujo imperatoriaus Mucuhito valdymo laikotarpiui buvo suteiktas devizas Meidži (japoniškai apšviestasis valdymas), todėl perversmui prigijo pavadinimas Meidži restauracija, o 1868–1912 laikotarpiui – Meidži laikotarpis; vėliau šis vardas pritapo ir pačiam imperatoriui Mucuhitui. Imperatoriaus valdžia griovė feodalinę sistemą ir siekė pertvarkyti Japoniją į modernią valstybę, savo galia nenusileidžiančią Vakarų šalims. Daimiai buvo paskirti gubernatoriais, bet 1871 jų valdos panaikintos ir sujungtos į prefektūras; jie neteko politinės valdžios ir ekonominės galios – vietoj to jiems suteikti aristokratiniai kadzoku (perų) titulai. 1869 oficialiai panaikinta keturių luomų sistema; netekę privilegijų samurajai buvo nepatenkinti gautu šidzoku titulu, ne kartą sukilo, bet 1877 galutinai pralaimėjo ir įsiliejo į tarnautojų bei verslininkų sluoksnius.
Žemės ūkio reforma likvidavo feodalinės žemėvaldos sistemą: žemės didžioji dalis buvo perduota valstiečiams, ją leista išsipirkti už nominalią kainą, vėliau ir parduoti. Prasidėjo intensyvi šalies industrializacija. Buvo tiesiami geležinkeliai, telegrafo linijos, įvežami įrenginiai – vien 1868–85 pastatyta apie 1300 pramonės įmonių. Japonai perėmė naujausias technologijas, samdė užsienio inžinierius ir specialistus, kurie mokė japonų darbininkus. Sparčiai plėtojosi privatus pramonės sektorius, ypač vyriausybei pusvelčiui pardavus valstybinius karo pramonės ir strateginius objektus. Susiformavo stambios oligarchinės grupės dzaibacu, dalis jų (Mitsui, Mitsubishi, Sumitomo ir kiti) iki šiol yra vienos didžiausių Japonijos bendrovių. Chronologiškai kapitalizmo plėtra Japonijoje sutapo su panašia Vokietijos, Rusijos, Italijos raida, bet vyko daug sparčiau.
Kaip ir to meto Europoje, buvo stiprinamas tautinis identitetas. Šintoizmas paskelbtas nacionaline religija. 1872 įvestas privalomas pradinis mokslas, kuriame svarbi vieta buvo skirta šintoistinei ir konfucianistinei pasaulėžiūrai, japonų patriotizmui ugdyti. Remiantis Vakarų šalių patirtimi, buvo sparčiai modernizuojama politinė sistema. 1881 įkurta Liberalų partija (jos nariai – daugiausia dvarininkai), 1882 – Reformų partija. Spaudžiant samurajų kilmės intelektualams ir padedant vokiečių teisininkui H. Roesleriui buvo sukurta ir 1889 paskelbta konstitucija. Pagal ją, panašiai kaip ir Vokietijoje, imperatorius turėjo plačias vykdomosios valdžios galias, tarp jų ir teisę spręsti karo bei taikos klausimus, savo nuožiūra sušaukti, uždaryti, paleisti parlamento žemuosius rūmus. Ministrų kabinetas buvo atsakingas imperatoriui. Aukštuosius (perų) rūmus sudarė imperatoriaus šeimos ir kitų aristokratinių giminių atstovai. Iš tikrųjų valdžią monopolizavo nedidelė lyderių grupė. Rinkimų teisę ribojo turto cenzas; jis vėliau buvo mažinamas, 1925 įvesta visuotinė rinkimų teisė vyrams. 1889 konstitucija įtvirtino piliečių demokratines teises ir laisves, padidino atstovaujamosios valdžios reikšmę.
Po kelių dešimtmečių radikalių reformų ir intensyvaus mokymosi 19 a. pabaigoje Japonija beveik nenusileido ekonomiškai stiprioms Vakarų šalims. Sustiprėjusi ekonomiškai ji pradėjo ekspansinę užsienio politiką. Artimiausiu jos objektu tapo Korėja, tuomet priklausoma nuo Kinijos. 1876 Japonija privertė Korėją pasirašyti nelygiateisę sutartį, kuri suteikė japonams prekybos privilegijų. 1894–95 Japonija netikėtai lengvai laimėjo karą su Kinija dėl įtakos Korėjoje (Japonijos–Kinijos karas). 1895 04 17 Šimonoseki taikos sutartimi ji prisijungė Formozą (Taivaną), Liaodongo pusiasalį ir Penghu (Peskadorų) salas, išsiderėjo karinę kontribuciją, įgijo nuolaidų ir privilegijų, kuriomis Kinijoje naudojosi Vakarų valstybės. Rusijai, Prancūzijai ir Vokietijai spaudžiant Liaodongo pusiasalį teko grąžinti Kinijai.
Matydama, kad Rusija didina įtaką Korėjoje ir Mandžiūrijoje, Japonija stiprino kariuomenę bei karinį laivyną ir, 1902 sudariusi sąjungą su Didžiąja Britanija, 1904 02 nutraukė diplomatinius santykius su Rusija, 02 08–09 naktį puolė Rusijos laivyną Port Artūre ir Inčone (Japonijos–Rusijos karas). Po kelių skaudžių pralaimėjimų, ypač prie Mukdeno (nors turėjo daugiau kareivių ir artilerijos) ir Cusimos sąsiauryje sunaikinus Rusijos Baltijos laivyną (Cusimos mūšis), Rusija Portsmoutho taikos sutartimi 1905 09 05 pripažino Japonijos politinius, karinius ir ekonominius interesus Korėjoje ir Mandžiūrijoje, perdavė Japonijai nuomojamą Port Artūro bazę bei uostą, ir visam laikui atidavė Sachalino pietinę dalį (į pietus nuo 50 lygiagretės). Japonijos pergalė prieš Rusiją, kuri buvo Europos valstybė, ne tik pakeitė jėgų santykį Tolimuosiuose Rytuose, bet ir sukėlė Azijos šalyse antikolonijinių judėjimų bangą.
naujosios Japonijos kariuomenė per karą su Rusija (1905)
Japonijai karas atsiėjo brangiai (2 mlrd. jenų, 166 000 žuvusių ir sužeistų). Neišsiderėjusi iš Rusijos reparacijų Japonijos vyriausybė siekdama ekonominės ir politinės naudos tęsė ekspansinę politiką. Korėja tapo Japonijos protektoratu, o 1910, nužudžius jos rezidentą Ito Hirobumi, buvo formaliai aneksuota ir pavadinta Čosonu.
Naujausieji laikai
Japonija tapo pirmąja Rytų valstybe, įgijusia kolonijų ir modernios didžiosios valstybės statusą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Japonijos imperijos plotas buvo 678 000 km2, joje gyveno 73 mln. gyventojų. Pagal sutartį būdama Didžiosios Britanijos sąjungininkė, Japonija per karą parėmė Antantę. Karo pradžioje ji pateikė ultimatumą Vokietijai ir per kelis mėnesius užėmė jos nedideles valdas Kinijoje ir Ramiajame vandenyne (Maršalo, Karolinų ir Marianų salas). Japonija labai pasipelnė parduodama sąjungininkams amunicijos ir kitų prekių. 1915 ji pateikė Kinijai dvidešimt vieną reikalavimą ir (nors jie ne visi buvo priimti) sustiprino savo įtaką (Japonijos dvidešimt vienas reikalavimas). 1918–22 Japonija Sibire kovojo su Sovietų Rusija. Ši, bijodama tolesnės japonų ekspansijos, buvo įsteigusi Tolimųjų Rytų respubliką. Japonija, kaip ir Didžioji Britanija, Prancūzija ir Italija, 1924 buvo Klaipėdos konvencijos garantas.
Japonijos galia ir ekspansinė politika kėlė nerimą Vakarų valstybėms, todėl po I pasaulinio karo keliomis Vašingtono konferencijos (1921–22) sutartimis buvo siekiama Ramiojo vandenyno regione sukurti naują tarptautinę tvarką. Japonija sutiko apriboti savo karinio laivyno plėtrą, pasitraukė iš Kinijos, Sibiro ir Sachalino šiaurinės dalies. 1925 Japonija oficialiai pripažino SSRS, 1928 kartu su 14 kitų valstybių pasirašė Kelloggo ir Briand’o paktą, 1930 Londono jūrų konferencijoje – sutartį dėl karinių laivynų apribojimo. Taiki užsienio politika, kurią nulėmė tiek tarptautiniai veiksniai, tiek susiformavusi dvipartinė sistema, kėlė kariškių ir nemažos dalies politinio elito nepasitenkinimą. Japonijos ekonomiką, labai suklestėjusią Pirmojo pasaulinio karo metais, smarkiai paveikė 1929–33 pasaulinė krizė. Didėjo nepasitenkinimas politinėmis rietenomis, finansinių grupių dzaibacu politinė įtaka. Sustiprėjo kairiosios socialistinės ir dešiniosios radikalios nacionalistinės srovės, kurių ideologai teigė, kad visų problemų priežastis yra vakarietiškos demokratinės ir kapitalistinės naujovės, individualizmas, nuolaidžiavimas Vakarams. Ministras pirmininkas J. Hamaguči, pasirašęs 1930 Londono sutartį, buvo sunkiai sužeistas per 1930 11 pasikėsinimą. Kitas ministras pirmininkas I. Cujoši buvo nužudytas 1932 05. Jo vietą užėmė kariškis (admirolas) ir nuo to laiko iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Japoniją valdė militaristiniai nepartiniai kabinetai. Partijos ir toliau laimėdavo rinkimus (1932, 1936, 1937), bet parlamento įtaka vis mažėjo. 1940 partijos buvo oficialiai uždraustos.
kariuomenės paradas Mukdeno mūšio 30‑mečio garbei (1935)
Japonija grįžo prie ekspansinės užsienio politikos. 1931 09 Kvantuno armija, inscenizavusi karinį incidentą, užėmė Pietų Mandžiūrijos miestus. Operacija oficialiai nebuvo vyriausybės sankcionuota, bet Japonijos visuomenės buvo įvertinta teigiamai ir vyriausybė – tada dar civilinė – nesiryžo priešintis. Okupuotoje teritorijoje buvo paskelbta Mandžuko valstybė, kurios vadovu (imperatoriumi) buvo paskirtas nuverstas paskutinis Kinijos imperatorius Pu I. Faktiškai čia šeimininkavo japonai – stengėsi panaudoti Mandžiūrijos akmens anglių ir geležies rūdos išteklius. Tautų Sąjungos asamblėja 1933 pareikalavo, kad japonai pasitrauktų iš Mandžiūrijos, bet Japonija demonstratyviai išstojo iš šios tarptautinės organizacijos. Po kelerių metų pertraukos, susidariusios dėl vidaus politinių problemų, 1937 07 07 Japonija pradėjo karą su Kinija (Japonijos–Kinijos karas).
Geriau ginkluoti ir drausmingi japonų daliniai pietuose užėmė Hankou, Nankiną (dabar Nandzingas), Kantoną (dabar Guangdžou), šiaurėje veržėsi Vidinės Mongolijos link, tik ginkluoti susidūrimai su SSRS kariuomene japonams baigėsi nesėkmingai – tai 1941 04 privertė Japoniją, tarpininkaujant Vokietijai, pasirašyti su SSRS nepuolimo sutartį, kurios Japonija nesulaužė. Kinijoje vis labiau plėtėsi partizaninis karas prieš japonus.
1936 11 Japonija pasirašė Antikominterno paktą su Vokietija, vėliau ir su Italija. Jo pagrindu 1940 09 buvo pasirašyta trišalė sutartis; taip susiformavo Berlyno-Romos-Tokijo ašis (Ašies valstybės), bet Japonijos ryšiai su Vakarų partneriais nebuvo intensyvūs. Japonijos militarizmo ideologija, panašiai kaip ir nacizmo, buvo grindžiama rasinio pranašumo ir išskirtinumo idėjomis. Ašies valstybės viena kita nepasitikėjo: Vokietija nepranešė apie rengiamą karą su SSRS, Japonija neinformavo apie planus pulti JAV. Išliko ir esminių politinių skirtumų. Japonijoje partijas formaliai pakeitė skėtinė organizacija – Pagalbos imperiniam valdymui asociacija, bet režimas neįgijo totalitarizmui būdingų bruožų, išliko nepakeista konstitucija, imperatoriaus institucija.
Japonija nepasidavė Vokietijos spaudimui įsitraukti į karą su SSRS, bet pasinaudojo proga pradėti plačią ekspansiją Pietryčių Azijoje. 1940 japonai, siekdami atkirsti strateginius Kinijos kelius į pietus, okupavo Indokinijos šiaurinę dalį, priklausančią Prancūzijai. JAV, Didžioji Britanija ir Olandija į tai atsakė japonų sąskaitų įšaldymu, plieno ir naftos embargu. Prezidentui F. D. Rooseveltui atsisakius derėtis, Japonijos ministras pirmininkas atsistatydino ir jo vietą užėmė generolas H. Todžio. Šis pateikė galutinį pasiūlymą: Japonija išeis iš Indokinijos, jei JAV pradės Japonijai tiekti naftą, leis naudotis jos sąskaitomis ir neberems Kinijos. Tęsdama derybas Japonijos vyriausybė rengėsi karui su JAV. Ji manė, kad valdydama Korėją, Mandžiūriją ir Šiaurės Kiniją bei naudodamasi gana dideliais Pietryčių Azijos resursais (nafta, kaučiukas ir kita) Japonija gali mesti iššūkį JAV ir tikėjosi, kad amerikiečiai nesileis į plataus masto karą toli nuo savo valstybės sienų, nekliudys Japonijai užimti Pietryčių Azijos salas.
1941 12 07 pirmuoju smūgiu Japonijos karo laivynas ir aviacija beveik sunaikino JAV Ramiojo vandenyno laivyno junginį Havajuose: JAV neteko 13 karo laivų ir 200 lėktuvų, 3000 kariškių žuvo arba buvo sužeista (Pearl Harboro užpuolimas). Svarbiausias šio užpuolimo padarinys Antrojo pasaulinio karo eigai – JAV kitą dieną paskelbė karą Ašies valstybėms. Japonijos generolai tikėjosi, kad sunaikinę svarbiausią JAV jūrų bazę Ramiajame vandenyne jie turės veiksmų laisvę regione, nes Olandija ir Prancūzija jau buvo okupuotos ir negalėjo sutrukdyti japonų intervencijai Pietryčių Azijoje. Šiuos lūkesčius iš pradžių patvirtino ir įvykių eiga. Per kelis mėnesius Japonijos kariuomenė užėmė Didžiajai Britanijai priklausantį Honkongą, Malają, Singapūrą, Birmą, Olandijos Ost Indiją (dabartinė Indonezija), Filipinus (JAV valda), peržengė Didžiosios Britanijos valdų sienas Šiaurės Rytų Indijoje, išsilaipino Naujojoje Gvinėjoje, o 1942 06 užėmė dvi JAV priklausančias Aleutų salas. Japonijos laimėjimai buvo trumpalaikiai. Netikėdami demagoginiu šūkiu Azija – azijiečiams ir bendro klestėjimo propaganda, okupuotų teritorijų gyventojai nerėmė japonų, o Kinijoje japonai įklimpo į beviltišką karą su partizanais. JAV išsaugojo savo lėktuvnešius ir povandeninius laivus – tai suteikė joms pranašumą Ramiajame vandenyne. 1942 06 03–06 per Midway mūšį Japonija neteko 4 lėktuvnešių, 2 kreiserių ir 3 eskadrinių minininkų (JAV nuostoliai – 1 lėktuvnešis ir 1 eskadrinis minininkas). Mūšis tapo karo Ramiojo vandenyno regione posūkiu – po jo jūrinės galios persvara pakrypo Sąjungininkų (JAV, Didžioji Britanija, Australija, Naujoji Zelandija) naudai. 1942 rudenį Japonijos jūrų laivynas ir aviacija patyrė daug nuostolių Saliamono salyne, prie Guadalcanalio salos ir 1943 02 iš čia pasitraukė.
Po šių pralaimėjimų daugeliui Japonijos politikų ir generolų tapo aišku, kad karo laimėti nepavyks, bet buvo tikimasi, kad ilgiau pasipriešinus pavyks išsiderėti geresnes taikos sąlygas, nes nė viena pagrindinių armijų nebuvo sumušta. Viltys nepasiteisino. 1944 07 amerikiečiai užėmė Marianų salas ir jų bombonešiai B‑29 pradėjo bombarduoti Japonijos salas.
1945 04 01 JAV kariuomenė išsilaipino Okinavoje. Ministras pirmininkas K. Sudzuki mėgino tartis dėl tarpininkavimo su Sovietų Sąjunga, bet ši jau buvo įsipareigojusi pradėti karo veiksmus prieš Japoniją. JAV siekė kuo greičiau baigti karą, nes dėl fanatiško japonų priešinimosi aukų abiejose pusėse labai daugėjo. Be to, numatytas SSRS įsitraukimas į karą (08 08) ir galimas jos kariuomenės išsilaipinimas Japonijoje neišvengiamai būtų padidinęs SSRS įtaką regione. 1945 08 06 JAV numetė atominę bombą ant Hirosimos, 08 09 – ant Nagasaki. Tai buvo pirmasis (ir iki šiol vienintelis) branduolinio ginklo panaudojimo per karą atvejis. 1945 08 14 Japonija liovėsi priešintis, išsiderėjusi išsaugoti imperatoriaus instituciją. 1945 09 02 Tokijo įlankoje, JAV karo laive Missouri, buvo oficialiai pasirašytas Japonijos besąlygiškos kapituliacijos aktas. II pasaulinis karas baigėsi.
atominės bombos sprogimo debesis virš Nagasaki (1945 08 09)
Per karą žuvo 1,15 mln. Japonijos kariškių ir apie 950 000 civilių gyventojų, buvo sugriauti miestai, smuko pramonė. Pagal slaptas Jaltos konferencijos sutartis, SSRS buvo perduota Pietų Sachalinas ir Kurilų salos. Formaliai šalis buvo okupuota Sąjungininkų (JAV, SSRS, Kinijos ir Tautų Sandraugos), bet realiai visus klausimus sprendė Tokijuje įsikūręs JAV vyriausiasis štabas, kuriam vadovavo Sąjungininkų aukščiausiosios vadovybės vadas D. MacArthuras. SSRS, negavusi okupacinės zonos, Japonijos valdyme nedalyvavo. Svarbiausias okupacijos tikslas buvo sukurti demilitarizuotą demokratinę valstybę. Tarptautinis tribunolas už karo nusikaltimus mirties bausme nuteisė buvusį ministrą pirmininką H. Todžio ir 6 generolus (pakarti 1948 12 23), 16 asmenų – kalėti iki gyvos galvos (Tokijo procesas). Kariuomenė buvo demobilizuota, karinis laivynas padalytas keturioms didžiosioms valstybėms, buvę politiniai veikėjai ir vadovai atleisti iš pareigų, uždrausta nacionalistinės organizacijos, militaristinė ir nacionalistinė propaganda, šintoizmas prarado valstybinės religijos statusą.
Okupacinė kariuomenė Japonijoje valdymo funkcijas atliko ne tiesiogiai, o per vyriausybę ir valdininkiją. Buvo paliktas 08 17 sudarytas ministrų kabinetas, jam vadovavo imperatoriaus Hirohito pusbrolis princas Iligašikuni, bet kai kurie ministrai buvo apkaltinti obstrukcionizmu ir 10 05 sudaryta nauja vyriausybė, vadovaujama K. Šideharos. Sudėtingu pokario laikotarpiu buvo sunku garantuoti stabilumą: prieš pat Japonijos kapituliaciją sudarytos liberalų, socialistų ir kitų partijų programos buvo neaiškios, partijose liko nemažai ankstesnio režimo veikėjų.
Laikotarpis po karo buvo didelių ir sparčių permainų metas, primenantis Meidži laikus: vėl buvo perimamos Vakarų institucijų formos, patirtis. Svarbią reikšmę turėjo nauja konstitucija. Okupacinės administracijos netenkino japonų parengtas jos variantas, ji pateikė savo projektą, kurį 1947 Japonijos parlamentas priėmė. Pagal naująją konstituciją, suverenitetas priklauso tautai, imperatorius paskelbtas valstybės ir tautos simboliu, atsisakyta ginkluotųjų pajėgų. 1952 atgavus suverenitetą kai kurie konstitucijos straipsniai buvo reinterpretuoti; 1954 sukurtos savigynos pajėgos. Okupacinė administracija įvykdė radikalią agrarinę reformą, valstiečiai pusvelčiui įsigijo nuomojamos žemės – vidutiniškai kiekvienas ūkis po 1 hektarą. Reformos apėmė darbo, švietimo ir kitas sferas. Svarbiausios prieškario partijos persitvarkė į Liberalų ir Progresyviąją (vėliau pasivadinusią Demokratų) partijas. Veikė Socialistų ir Komunistų partijos. 1948 į valdžią sugrįžęs Š. Jošidos kabinetas išsilaikė iki 1954.
ministras pirmininkas Šigeru Jošida pasirašo San Francisco taikos sutartį (1951 09 08)
1951 09 08 Japonija su JAV pasirašė Taikos ir saugumo sutartis (Japonijos–Jungtinių Amerikos Valstijų sutartys ir susitarimai). Pagal Saugumo sutartį JAV įsipareigojo garantuoti Japonijos saugumą ir tuo tikslu jos teritorijoje laikyti savo ginkluotąsias pajėgas (didžiausia bazė įkurta Okinavos saloje, kuri iki 1972 buvo valdoma JAV). Atgavus suverenitetą Japonijos politinės jėgos persigrupavo. 1955 susivieniję socialistai įkūrė Japonijos socialistų partiją, o konservatyvios orientacijos Liberalų ir Demokratų partijos – Liberalų demokratų partiją. Ši partija, išsaugodama ryšius su stambiuoju verslu ir daugiausia rūpindamasi ekonomikos plėtra, Japonijos įtaka pasaulyje ir artimais ryšiais su JAV, tapo vyraujančia politine jėga. Būdingas jos bruožas – konkuruojančios frakcijos, susijusios su verslo pasauliu ir valdininkija. Japonijos socialistų partija buvo prieš artimus ryšius su JAV, rūpinosi ekologijos problemomis.
1952 Japonijos ekonomika pasiekė prieškario lygį ir toliau plėtojosi nepaprastai sparčiai – iki 1973 energetinės krizės BVP kasmet didėjo po 10–15 %. 1959 Prekybos ir pramonės ministerijos suformuluota naujoji industrinė politika skatino gaminti kokybiškas vartojimo prekes vidaus rinkai ir eksportui. Per trumpą laikotarpį Japonija tapo pirmaujančia šalimi buitinės elektronikos, laivų statybos, plieno, automobilių gamybos ir kitose šakose. Pastatyta naujų įmonių, diegiama moderni technologija. Ekonomikos pokyčiai nulėmė socialinę kaitą. Japonai tapo urbanizuota tauta (miestų gyventojų padaugėjo nuo 50 % 1945 iki 80 % 1970), pakilo išsilavinimo lygis, stabilizavosi gyventojų skaičius. Išsaugodami daug tradicinių bruožų japonai, ypač jaunoji karta, perėmė daug JAV kultūros ir gyvensenos elementų, bet Japonijos ekonomikos pokyčiai turėjo ir neigiamų padarinių: atsirado transporto problemų, daugybė labai mažų (12 m2) butų, miestuose trūko parkų.
Tarptautinę Japonijos padėtį lėmė karo pralaimėjimas. Visos gretimos šalys turėjo didesnes ginkluotąsias pajėgas. San Francisco konferencijoje (1951) buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Japonija atsisakė pretenzijų į Korėją, Taivaną, šiaurines teritorijas, Penghu (Peskadorų) ir kai kurias kitas salas. SSRS šioje konferencijoje nepasirašius sutarties, Japonijai liko viltis atgauti keturias Kurilų salas, kurias ji buvo įsigijusi taikiu būdu (San Francisco sutartis). Japonijos–JAV saugumo sutartis (1951) garantavo vadinamąją individualios ir kolektyvinės savigynos teisę. Pagal taikos sutarties sąlygas Japonija vėliau pasirašė sutartis dėl reparacijų (prekėmis) su Birma (1954), Filipinais (1956), Indonezija (1958). 1956 buvo atkurti diplomatiniai santykiai su SSRS (taikos sutartis nepasirašyta). JAV nepritarus Japonija neužmezgė diplomatinių santykių su Kinija, bet prekybiniai ryšiai plėtojosi sparčiai, nors ir netolygiai. Po JAV ir Kinijos santykių sunorminimo 1972 užmegzti diplomatiniai santykiai, 1978 Japonija pasirašė taikos sutartį su Kinija ir apribojo ryšius su Taivanu. Siekdama atkurti teigiamą įvaizdį ji teikia Pietryčių Azijos regiono šalims didelę ekonominę paramą.
Japonijos ekonominė plėtra sulėtėjo 8 dešimtmetyje. 1971 JAV atsisakius fiksuoto dolerio kurso (35 doleriai už unciją aukso), pakilo jenos vertė ir atitinkamai pabrango Japonijos prekės, sumažėjo jų eksportas. Rimtų neigiamų padarinių turėjo energetinė krizė dėl naftos eksporto kainų pakėlimo. Japonijos BVP didėjo dvigubai lėčiau – 4–5 % kasmet, 10 dešimtmetyje – dar mažiau. Japonijos ekonomiką apėmė stagnacija. Frakcijų kova liko sunkiai sprendžiama vidaus politikos problema. Per 1962–72 pasikeitė šeši liberalų demokratų vyriausybių vadovai, nesiliovė korupcijos skandalai (1974 atsistatydino ministras pirmininkas K. Tanaka, 1983 jis nuteistas 4 m. kalėti ir 500 mln. jenų bauda dėl kyšio iš Lockheed Aircraft bendrovės paėmimo), 1989 atsistatydino du ministrai pirmininkai. 1982–87 ministrui pirmininkui J. Nakasonei pavyko šiek tiek atkurti Liberalų demokratų partijos prestižą, bet po 1993 rinkimų pirmą kartą buvo sudaryta koalicinė vyriausybė, kurioje liberalai demokratai nedalyvavo. 8 partijų koalicija buvo netvirta ir nuo 1994 Liberalų demokratų partija dalyvauja koalicinėse vyriausybėse su socialistais ir naujomis partijomis. Nors vyko politiniai konfliktai, frakcijų kova, dėl skandalų dažnai keitėsi ministrų kabinetai, parlamentinė demokratija ir konstitucionalizmas nuo 20 a. antros pusės Japonijoje tapo esmingiausiu politinės sistemos bruožu.
2870
Japonija nuo 2003
2003 D. Koidzumi vyriausybės vadovaujama Japonija dislokavo šalies ginkluotąsias pajėgas Irake. Tai buvo pirmas kartas po II pasaulinio karo, kai Japonija dislokavo ginkluotąsias pajėgas užsienio valstybėje.
Per 2003 11 09 parlamento rinkimus liberalai demokratai surinko 49,38 % balsų, Japonijos demokratų partija – 36,88 % (jos atitinkamai gavo 237 ir 177 vietas iš 480 Atstovų Rūmuose). Liberalams demokratams pavyko išlaikyti parlamentinę daugumą, o premjeru antrą sykį tapo D. Koidzumi. Parlamento aukštiesiems rūmams atmetus kabineto planus pertvarkyti pašto sistemą, 2005 11 įvyko pirmalaikiai Atstovų Rūmų rinkimai, per kuriuos 62 % vietų laimėjo D. Koidzumio vedami liberalai demokratai. 2006 D. Koidzumi pasitraukė iš ministro pirmininko posto – tuometės Liberalų demokratų partijos taisyklės neleido jam vadovauti šiai politinei jėgai ilgiau nei dvi 3 m. kadencijas. Jį vienas po kito keitė 3 premjerai iš ilgametes politines tradicijas turinčių šeimų. Š. Abe 2007 atsistatydino kilus nuogąstavimams dėl jo prastos sveikatos būklės ir liberalams demokratams netekus daugumos aukštesniuosiuose Patarėjų Rūmuose. Jo įpėdinis J. Fukuda pasitraukė 2008, o šį pakeitęs T. Aso pareigas paliko po 2009 Atstovų Rūmų rinkimų, kuriuose pergalę šventė opozicinė Japonijos demokratų partija.
Naujos koalicinės vyriausybės, kurioje nebuvo liberalų demokratų, vadovu tapo J. Hatojama, tačiau poste jis neišbuvo nė metų ir buvo priverstas pasitraukti, nes nevykdė rinkimų pažado uždaryti visuomenėje prieštaringai vertintą JAV karinę bazę Okinavoje. Nauju premjeru 2010 tapo N. Kanas. Jo vyriausybei teko reaguoti į 2011 03 11 kilusią žemės drebėjimo ir cunamio nelaimę: žuvo arba dingo apie 18 500 žm., įvyko Fukušimos I branduolinės elektrinės avarija. Vyriausybei sulaukus kritikos dėl pernelyg lėto reagavimo į šią nelaimę, N. Kanas pasitraukė iš posto, o jį pakeitė ankstesnis finansų ministras J. Noda, tačiau ir jis ministro pirmininko pozicijoje išsilaikė tik kiek daugiau nei metus. J. Nodos vyriausybė sulaukė daug kritikos dėl sprendimo padidinti pridėtinės vertės mokestį, t. p. dėl iš naujo paleistų branduolinių elektrinių, kurių veikla buvo pristabdyta po Fukušimos avarijos.
ministras pirmininkas Šinzo Abe (kairėje) su Europos Sąjungos vadovais Donaldu Tusku ir Jeanu‑Claudeʼu Junckeriu (2017 07 06)
Smunkant demokratų partijos populiarumui per 2012 rinkimus daugumą vėl laimėjo liberalai demokratai, kurie kartu su Komeito partija suformavo daugumą, o premjeru vėl tapo Š. Abe. Vidaus politikoje Š. Abe pradėjo vadinamąją abenomikos programą (aktyvesnė fiskalinė ir monetarinė politika bei struktūrinių reformų įgyvendinimas). Užsienio politikoje Š. Abe puoselėjo artimus ryšius su JAV, palaikė griežtą poziciją Šiaurės Korėjos atžvilgiu, didino gynybos finansavimą. Prastėjant Japonijos ekonomikos būklei Š. Abe 2014 11 paleido parlamentą ir gruodį surengė pirmalaikius rinkimus, po jų liberalai demokratai ir premjeras išlaikė ankstesnes pozicijas. 2017 opozicinėms partijoms išgyvenant krizę, Tokijo gubernatorei J. Koiko paskelbus apie naujos politinės jėgos kūrimą, o Šiaurės Korėjai pradėjus tarpžemyninių balistinių raketų bandymus, Š. Abe 2017 10 surengė dar vienus pirmalaikius rinkimus, po kurių liberalai demokratai kartu su Komeito partija užsitikrino didesnę nei 2/3 daugumą Atstovų Rūmuose.
2019 04 30 imperatorius Akihitas perleido sostą savo vyriausiajam sūnui Naruhitui (vainikuotas 2019 10 22). Dėl pablogėjusios sveikatos Š. Abei pasitraukus iš pareigų ministru pirmininku (ir liberalų demokratų lyderiu) 2020 09 16 paskirtas J. Suga. Kritikuojamas dėl priemonių kovojant su COVID‑19 pandemija ir olimpinių žaidynių organizavimo tvarkos jis 2021 09 paskelbė, kad nebesieks būti perrinktas Liberalų demokratų partijos pirmininku. Į šias pareigas rugsėjo pabaigoje išrinktas Fumio Kišida 2021 10 04 paskirtas Japonijos ministru pirmininku.
Jungtinių Tautų (1956), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (1964), Azijos ir Ramiojo vandenyno tarybos (1966) narė.
215
L: J. W. Hall Japonia Warszawa 1979; W. G. Beasley The Modern History of Japan Tokyo 1982.
Japonijos konstitucinė santvarka
Japonijos partijos ir profsąjungos
Japonijos ginkluotosios pajėgos