Japonijos kinas

Japònijos knas. 1899 nufilmuoti pirmieji kabukio teatro spektakliai, trumpi filmai. 1903 Tokijuje pradėjo veikti kino teatras, 1908 – kino studija. 1909 pradėtas leisti kino žurnalas Kinema džiumpo (eina iki šiol). 20 a. pradžioje kino pramonė susitelkė Tokijuje, čia daugiausia kurti šiuolaikinės tematikos filmai (gendai-gekiai), ir Kioto, kuris buvo folklorinių ir kostiuminių istorinių filmų (džidai-gekių) kūrimo centras. Nebyliojo kino filmai turėjo daug teatro spektakliui būdingų elementų – teatrališka aktorių vaidyba, moterų vaidmenis atlikdavo aktoriai vyrai (onagatos), buvo filmuojama iš vieno taško, dialogus skaitydavo ir veiksmą komentuodavo šalia ekrano sėdintis skaitovas (benšis). Šios priežastys ir tai, kad Japonijoje nuo pat atsiradimo kino menas nebuvo laikomas vien prastuomenės pramoga, susiejo Japonijos kiną su teatru, stabdė savitų raiškos priemonių ieškojimą. Žymiausias šio laikotarpio režisierius Š. Makino (1878–1929) filmuose atsisakė kabukio teatro elementų, iškėlė siužeto, charakterių plėtotės svarbą. 1912 mažos kino studijos susivienijo į kino bendrovę Nikkacu. Po I pasaulinio karo Japonijos kinas pamažu įgavo savitumo, perėmė Vakarų kino technines naujoves. Režisieriaus E. Tanakos (1886–1968) filmai (Gyvasis lavonas 1918, pagal L. Tolstojų) išsiskyrė realistišku tikrovės vaizdavimu, techninėmis naujovėmis. Kino teoretiko ir režisieriaus N. Kaerijamos (1893–1964) filmams (Gyvenimo spindesys 1919) būdinga keičiama kino kameros padėtis, montažo naujovės, titrai, įvairūs planai, natūroje filmuoti epizodai, juose pirmą kartą vaidino moterys. N. Kaerijama pirmasis pavartojo japonišką kino terminą (eiga). Režisieriaus M. Muratos (1894–1937) filmo Šmėklos kelyje (1921) komentatorių benšį pakeitė novatoriškas montažas ir kadrų išraiškingumas. Po 1923 smarkaus žemės drebėjimo, sugriovusio Tokiją, kino studijos susitelkė Kioto. Čia plėtotas džidai-gekio žanras; žymesni režisieriai: D. Ito (1898–1981, Žmones raižantis, arklius perduriantis kardas 1930), B. Futagava (1899–1966), M. Makino (1908–93). Jų filmuose atsirado naujas šio žanro herojus – šeimininko netekęs, kardu tobulai mokantis kautis samurajus. Filmus apie šeimą, tėvų ir vaikų santykius, paprastus žmones pradėjo kurti režisieriai T. Kinugasa (Beprotybės puslapis 1926, Kryžkelė 1928), K. Midzoguči (Pavasariniai popierinės lėlės šnabždesiai, Beprotiška mokytojos aistra, abu 1926), J. Odzu (Kur jaunystės svajos 1928, Aš gimiau, bet… 1932), T. Učida (1898–1970, Nuogas miestas 1937). 3 dešimtmetyje sukurti pirmieji animaciniai filmai (vadinti anima). 1930 sukurtas pirmasis garsinis filmas Tėvynė (režisierius K. Midzoguči), bet garsą kine įtvirtino režisieriaus H. Gošio (1902–81) filmas Kaimyno ir mano žmona (1931). Garsinio kino atsiradimas paspartino Japonijos kino raidą. Iš Holivudo buvo perimta prodiuserių sistema. Vyravo psichologinė realistinė vaidyba. 4 dešimtmetyje sukurta propagandinių filmų. Režisierius K. Jošimura (1911–2000) sukūrė vieną geriausių japonų karo filmų Tanko vado Nišidzumio istorija (1940). Iki 20 a. vidurio dėl Japonijos kultūrinės izoliacijos mažai japonų filmų rodyta Vakaruose, o Japonijoje – nedaug kitų šalių filmų. Po II pasaulinio karo Japonijoje gausiai demonstruoti Holivude kurti filmai, uždrausti džidai-gekio žanro istoriniai filmai, daug japonų filmų konfiskuota, sunaikinta. 5 dešimtmetyje atsirado nepriklausomų režisierių (S. Jamamoto, A. Kurosava, T. Imai, K. Kinošita, K. Šindo, K. Ičikava, J. Kavašima, 1918–63), kūrėsi mažos nepriklausomos kino studijos. Suklestėjo animacija (režisieriai T. Jabušita, 1903–86, A. Daikuhara, 1917–2012). 6 dešimtmetyje Japonijos kinas atsinaujino, susiformavo japonų kino estetika, filmai pelnė tarptautinį pripažinimą: režisieriaus A. Kurosavos filmas Rasiomonas (1951, pagal R. Akutagavą) apdovanotas Auksiniu liūtu Venecijos kino festivalyje, režisieriaus T. Kinugasos filmas Pragaro vartai (1953) – Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu, 1954 – ir Oskaru. 1951 sukurtas pirmas spalvotas filmas Karmen grįžta namo (režisierius K. Kinošita), 1954 – pirmas japonų mokslinės fantastikos filmas Godzila (pagal Š. Kajamą, režisierius I. Honda, 1911–93). Režisierius A. Kurosava sukūrė savitų ekranizacijų (Idiotas 1951, pagal F. Dostojevskį, Kruvinas sostas 1957, pagal W. Shakespeare’o Makbetą), kurių veiksmą perkėlė į Japoniją išsaugodamas literatūros kūrinio atmosferą, socialinės tematikos filmų (Gyventi 1952), atnaujino ir suteikė universalumo džidai-gekio žanrui (Septyni samurajai 1954) – įvedė dramatiškus charakterius, naudojo novatorišką montažą, skirtingą vaizdo ir garso greitį. Filmų apie vidurinį gyventojų sluoksnį (šiomin-geki) sukūrė režisieriai J. Odzu (Ankstyva vasara 1951, Tokijo apysaka 1953, Rudens popietė 1962), K. Midzoguči (Kurtizanės Oharu gyvenimas 1952, Ugecu 1953, Gėdos gatvė 1956), H. Gošio (Kur krateriai matyti 1953), M. Naruse (1905–69, Plaukiantys debesys 1955). Išgarsėjo aktoriai T. Šimura, M. Mori (1911–73), T. Mifune, M. Kjo. Sukurta filmų apie II pasaulinio karo padarinius (Lygumų ugnys 1959, režisierius K. Ičikava, Žmogaus egzistavimo sąlygos 6 serijos 1959–61, režisierius M. Kobajaši), santykius šeimoje (Koks tavo vardas? režisierius O. Hideo, 1910–97, Dvidešimt keturios akys, režisierius K. Kinošita, abu 1954, Seisako žmona 1965, režisierius J. Masumura, 1924–86), komedijų (režisierius Š. Minoru, 1907–80), idealizuotų karvedžių biografijų. 1958 režisieriaus J. Masumuros vadovaujami jauni kino kūrėjai ėmė neigti tradicinį kiną ir sustabarėjusias raiškos formas, jų filmuose atsirado jauni, energingi, įpykę ir ciniški personažai. Svarbesni režisieriai: H. Tešigahara (Moteris smėlynuose 1964, pagal K. Abe), S. Hani, M. Šinoda (g. 1931, Tylėjimas 1971), Š. Išihara (g. 1932), N. Ošima (Japonijos naktis ir rūkas 1960, Jausmų imperija 1976), J. Jošida (1933–2022, Vandeniu parašyta istorija 1965). Režisierius Š. Imamura filmuose (Moteris vabzdys 1963, Didysis dievų troškulys 1968) kėlė tautinio identiteto problemą. 8 dešimtmetyje Japonijos kine prasidėjo krizė, įsivyravo vadinamieji rožiniai erotiniai filmai (pink eiga) ir filmai apie japonų mafiją (džiakudza eiga); svarbiausi režisieriai: T. Masuda (g. 1927), K. Fukasaku (1930–2003); aktoriai: K. Takakura (1931–2014), B. Sugavara (1933–2014). 9 dešimtmetyje reikšmingų filmų sukūrė režisieriai Š. Imamura (Legenda apie Narajamą 1983), A. Kurosava, N. Ošima (Laimingų Kalėdų, pone Lourensai 1983). Pradėjo kurti režisieriai J. Jamada (g. 1931), J. Itami (1933–97, Laidotuvės 1984), S. Iši (g. 1957). 9 dešimtmečio pabaigoje pasaulyje išpopuliarėjo Japonijos animaciniai filmai; svarbiausi režisieriai: J. Kuri (g. 1928), O. Tedzuka (1928–89, Žvaigždžių berniukas 1980, pirmasis televizijos animacinis serialas), I. Takahata (g. 1935), R. Kinošita (1936–97), K. Otomo (g. 1954, Akira 1988), T. Furukava (g. 1941), H. Mijadzaki (g. 1941, Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje 2001, Berlyno kino festivalio prizas, Oskaras, abu 2002). Japonijos vaidybinį kiną 20 a. pabaigoje atnaujino režisierių T. Kitano (Fejerverkas 1997, Zatoiči 2003), K. Kurosavos (Šviesi ateitis 2003), T. Miikės (g. 1960, Kino bandymai 1999), N. Suvos (g. 1960, M/Other 1999, H Story 2001), Hirokadzu Kore‑edos (g. 1962, Po gyvenimo 1998, Niekas nežino 2004), Š. Aojamos (g. 1964, Eureka 2000), Sabu (g. 1964, Pirmadienis 2000), N. Kavasės (Šara 2003) filmai. Nuo 1985 Tokijuje vyksta kasmetinis tarptautinis kino festivalis.

1933

Japonijos kultūra

Japonija

Japonijos gamta

Japonijos gyventojai

Japonijos konstitucinė santvarka

Japonijos partijos ir profsąjungos

Japonijos ginkluotosios pajėgos

Japonijos ūkis

Japonijos istorija

Japonijos santykiai su Lietuva

Japonijos švietimas

Japonijos literatūra

Japonijos architektūra

Japonijos dailė

Japonijos muzika

Japonijos choreografija

Japonijos teatras

Japonijos žiniasklaida

Japonijos lietuviai