Japònijos literatūrà. Japonų raštijos pradžia susijusi su kinų kalba. Apie 7 a. kinų hieroglifai pradėti taikyti japonų kalbai.
Pirmieji literatūriniai tekstai (iki 8 amžiaus)
Ankstyvoji literatūra (iki 8 a.) buvo kuriama senąja kinų arba japonų kalba. Pirmieji išlikę literatūros kūriniai iš 8 a. – ritualiniai tekstai (noritos) ir provincijų metraščiai (fudokiai). Naros laikotarpiu (710–784) surinkti ir išleisti japonų mitologijos rinkiniai Kodžiki (Senųjų laikų užrašai 712) ir Nihongi (Japonijos metraščiai 720), kuriuose gausu mitų, legendų, pasakų, dainų ir poezijos. Mitinių motyvų yra visoje šio laikotarpio literatūroje. Japonijoje mitai tarnavo pirmiausia politiniams tikslams – siekiant suteikti didesnį autoritetą valdančiajam sluoksniui, imperatoriaus giminės kilmę siejant su pasaulio sukūrimu. Žymiausias ankstyvosios poezijos paminklas – daugiau kaip 450 poetų antologija Dešimties tūkstančių lapų rinkinys (apie 759), sudaryta iš 4516 kūrinių, daugiausia tankų. Žymesni autoriai: Jamanoue no Okura (660–apie 733), Kakinomoto no Hitomaro (662–apie 710), Otomo no Tabito (665–731), Kurohito (apie 690–710), Akahito (m. apie 736), Jakamoči (apie 718–785). Išleista poezijos antologija kinų kalba Poetų prisiminimai (751).
Klasikinė literatūra (8 amžiaus pabaiga–12 amžiaus vidurys)
8 a. pabaiga–12 a. vidurys – klasikinės literatūros laikotarpis. Klestėjo aristokratiška dvaro kultūra, ypač puoselėti literatūra ir menai. Fudživara no Fujucugu (775–826) ir Ono no Minemori (778–830) kūrė poeziją kinų kalba (kanši). Plėtota religinė literatūra – budistų vienuolių Kiokai, Saičio (767–822) ir Kūkai kūryba pasižymi didaktiškumu, skleidžiamos budizmo doktrinos. 9 a. viduryje paplito poezija, ypač tankos žanras. Poetės Arivara no Narihira (825–880) ir Ono no Komači (m. apie 890) žaismingai kūrė aistringą ir lyrišką meilės poeziją. Sudaryta pirmoji iš 21 imperatoriškųjų japonų poezijos antologijų – Senųjų ir naujųjų laikų poezijos antologija (905), pasižyminti subtiliu ir rafinuotu stiliumi. Žymiausi poetai – Hendžio (816–890), Sugivara no Mičidzane (845–903), Ki no Curajuki (apie 872–945), Ki no Tomonori, Ošikoči no Micune, Mibu no Tadamine. Atsirado naujų literatūros žanrų. Ki no Curajuki parašė pirmąjį prozos kūrinį Tosos dienoraštis, jame pavaizdavo savo kelionės laivu nuotykius. Dienoraščių parašė Idzumi Šikibu (974–1036) ir Murasaki Šikibu. Paplito poetinis pasakojimas (uta monogataris), kuriame proza susipynusi su poezija. Žymiausiame šio žanro kūrinyje – Pasakojimas apie Isę (apie 931) – aprašomas romantinės ir rafinuotos meilės idealas. Pasirodė pirmasis didesnės apimties kūrinys Pasakojimas apie drevėtą medį (apie 970–983). Murasaki Šikibu romanas Pasakojimas apie Gendžį (Gendži monogatari, apie 1004–10) laikomas vienu geriausių japonų literatūros kūrinių; manoma, tai vienas pirmųjų romanų pasaulyje. Rafinuotą dvaro kultūrą išsamiai aprašė Sei Šionagon, pradėjo dzuihicu (esė) žanrą. Šio laikotarpio literatūroje ryšku jausmingumas ir jautrumas, nes dauguma poezijos kūrinių buvo sukurta moterų aristokračių.
Vidurinių amžių literatūra (12 amžiaus pabaiga–17 amžiaus pradžia)
12 a. pabaiga–17 a. pradžia – vidurinių amžių literatūros laikotarpis. Būdinga imperatoriaus ir dvaro aristokratijos galios silpnėjimas, nuolatiniai įvairių grupuočių pilietiniai karai ir suirutės; nepaisant to, literatūra buvo plėtojama. Klestėjo tankos žanras. Fudživara Sadaje sudarė žymiausią (aštuntą) poezijos antologiją Naujasis imperatoriškasis rinkinys (apie 1235). Žymiausi jos autoriai – Džiakurenas (apie 1139–1202), Ariie (1155–1216), Ietaka (1158–1237), Masacume (1170–1221), Mičitomo (1171–1227). Vėliau tankas pakeitė rengos (besikeičiančios penkių–septynių–penkių ir septynių–septynių skiemenų eilės). Jas rašė ne tik aristokratai, bet ir samurajai bei kiti žmonės. 15 a. pabaigoje šį žanrą išpopuliarino vienuolis Sogi (1421–1502). Dzenbudizmo filosofija, gyvenimo nepastovumo ir trapumo motyvai ryšku kariniuose pasakojimuose (gunki monogatariai). Pasakojimai aprašo 12 a. pabaigos pilietinio karo suirutę, didingas kovas; aukštinama drąsa, kilnumas, lojalumas ir pasiaukojimas. Kurta ir religinė literatūra – dzenbudistas Dogenas Kigenas kūrė pamokslus, išsamiai aiškino Budos mokymą, propagavo vienuolišką gyvenseną. K. Jošida kūrė sąmojingus apsakymus, dienoraščius ir anekdotus apie paprastų žmonių gyvenimą. 14 a. pabaigoje iš liaudies dainų ir šokių atsirado ir šiuolaikinę formą įgavo no drama. Pirmosiose jų pabrėžiama religinių apeigų svarba, ryšku mitologiniai ir religiniai motyvai. Kanami (1333–84) ir Dzeami (1363–1443) no dramą išplėtojo iki rafinuoto meno.
Edo laikotarpis (17 amžiaus pradžia–19 amžiaus vidurys)
17 a. pradžia–19 a. vidurys – Edo literatūros laikotarpis. 17 a. pradžioje I. Tokugavos valdymo laikotarpiu Japonija tapo izoliuota nuo pasaulio; sostinė ir kultūrinis gyvenimas persikėlė į Edą (dabar Tokijas), tai lėmė originalių japonų literatūros žanrų klestėjimą, bet apribojo užsienio kultūros įtaką. Atsirado naujas poezijos žanras haikus. 16 a. pradžioje jam buvo būdinga humoras ir šnekamosios kalbos vartojimas, jis vertintas kaip pramoginis žanras. Bašio Macuo ir jo sekėjų Kiorai (1651–1704), Kioroku (1656–1715), Kikaku (1661–1707) dėka haikus tapo pripažintu poezijos žanru. Bašio Macuo kūryboje vyrauja gamtos grožio, vienatvės ir kančios motyvai. Haikaus tradicijas tęsė J. Busonas, K. Issa (1763–1827) ir Riokanas. Prozai įtakos turėjo prekeivių ir miestiečių kultūra. Žymiausias prozos rašytojas S. Ihara pavaizdavo kasdienį samurajų ir prekeivių gyvenimą, atskleidė žemą žmogaus prigimtį. Kiseki (1666–1735) ir Jišo (m. 1745) rašė pasakojimus ir anekdotus apie naktinį gyvenimą. Akinari (1734–1809) kūrybai būdinga didaktika, mitologiniai ir fantastiniai motyvai, Kiodeno (1761–1816) ir Bakino (1767–1848) – erotiniai motyvai, nepadorus žargonas. I. Džipenšia, S. Šikitei ir Š. Tamenaga (1789–1843) kūrė humoristinius kūrinius, vaizdavo raudonųjų žibintų kvartalo gyvenimą.
17 a. pradžioje susiklostė nauji dramos žanrai – kabukis ir lėlių teatras bunraku. Žymiausias dramaturgas M. Čikamacu kūrė istorines ir realistines pjeses. Kiti dramaturgai: Kajonas (1663–1742), H. Čikamacu (1725–83), Š. Namiki (1730–73), G. Namiki (1747–1808) ir M. Kavatake (1816–93).
Naujoji literatūra (nuo 19 amžiaus vidurio)
19 a. viduryje prasidėjo naujosios literatūros laikotarpis. Japonijai atvėrus sienas užsienio valstybėms pamažu pradėjo reikštis užsienio kultūros poveikis. Literatūra tapo prieinama platesnei visuomenei. Tiek poezijoje, tiek prozoje imta vartoti kasdienę kalbą (iki tol retai vartota japonų kūryboje). Dėl Vakarų įtakos atsirado naujų žanrų ir saviraiškos formų.
Romanas tapo prozos svarbiausiu žanru. Šiuolaikiniam romanui teorinį pagrindą suteikė Š. Cubouči, jis straipsnyje Romano esmė (1885–86) ragino atsisakyti formalių stiliaus reikalavimų ir suvaržymų, trukdančių laisvai reikšti mintį. Š. Futabatei, laikomas pirmojo modernaus realistinio romano autoriumi, vaizdavo žmonių susvetimėjimą. T. Kitamura, T. Šimadzaki ir I. Higuči leido romantinės literatūros žurnalą Bungakukai (1893–98). Vėliau T. Šimadzaki kūryboje ėmė reikštis realizmo ir natūralizmo bruožai, išryškėjo socialiniai ir psichologiniai motyvai. S. Nacumės romanuose subtiliai vaizduojamas vidinis veikėjų pasaulis, keliamos išdavystės, kaltės ir vienišumo temos. O. Mori ir K. Nagai (1879–1959) prozoje atskleidžiamas tapatybės praradimas ir realybės bei praeities ilgesio vidinė įtampa. Groteskiškas noveles kūrė R. Akutagava. N. Šiga ir J. Tanidzaki vaizdavo pasąmonę, sapnus, svajones.
20 a. pradžioje atgaivinti ir modernizuoti tankos ir haikaus žanrai, kurtos laisvosios eilės. Leisti žurnalai Myōjō (1900–08) ir Subaru (1909–13). Žymiausi poetai – T. Josano (1873–1935), B. Ueda (1874–1916), T. Išikava, A. Josano ir S. Hagivara. T. Arišima, S. Mušanokodži (1885–1976), T. Satomi (1888–1983) ir kiti poezijoje skleidė europietiškojo impresionizmo idėjas, leido žurnalą Shirakaba (1910–23). Modernizmo mokyklos draugija Šinkankaku leido žurnalą Bungei jidai (1924–27), žymiausi atstovai romanistai R. Jokomicu ir J. Kavabata derino konkretų vaizdą ir jo simbolinę prasmę, plėtojo psichologinio romano (šišiosecu) tradiciją.
II pasaulinio karo literatūroje vyravo pesimizmas, tapatybės krizės ir egzistenciniai motyvai. Pokario sumaištis ir chaosas atsispindi O. Dadzai novelėse. M. Ibuse (1898–1993) vaizdavo Hirosimos tragediją, žmonių išgyvenimus po atominio sprogimo. J. Mišimos kūryboje žymu tradicinių vertybių teigimas, prarastos samurajų dvasios aukštinimas, F. Enči – erotiniai motyvai, kritiškai vertinamas moters žemesnis socialinis statusas. Tapatybės praradimas ir susvetimėjimas ryšku K. Abės egzistenciniuose romanuose ir pjesėse.
20 a. pabaigoje literatūroje vyrauja japonų gyvenimo realijos, būdinga temų ir meninių raiškos priemonių įvairovė. Š. Endo romanuose nagrinėjami išdavystės, bailumo ir kančios motyvai, K. Oės – politinės ir socialinės problemos, J. Cušimos (g. 1947) – vyrų ir moterų bei tėvų ir vaikų santykių problemos. K. Nakagami (1946–92), R. Murakami ir H. Murakami kūryboje vaizduojama jaunosios rokenrolo ir roko kartos kultūra, kūryboje ryšku erotiniai motyvai.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą japonų literatūra pradėta versti (dažniausiai iš kitų kalbų) 20 a. pradžioje. 1907 S. Banaitis išleido 7 japonų pasakas, 1920 B. Sruoga – 12 tankų rinkinį. 1938 paskelbta japonų poezijos – senosios poezijos antologijų ištraukų, Daihaku, Juharos eilių, Macuo Bašio tankų ir haikų. Lietuvių kalba išleista K. Abės, R. Akutagavos, T. Arišimos, T. Busono, R. Edogavos, K. Ekuni, Š. Endo, K. Ishiguro, B. Jošimoto, T. Kaiko, J. Kavabatos, J. Mišimos, H. Murakami, R. Murakami, T. Takakuros, R. Tokutomi ir kitų rašytojų kūrinių, rinkinys 20 a. Rytų proza (1986), poezijos rinkiniai Gėlė ir poezija (1992), Drugelis sniege (1999), tautosakos rinkinys Gyvatės akys (1968), Japonijos mitai ir legendos, Didžioji japonų pasakų ir legendų knyga (abu 1998), Japonų pasakos (1999), mokslinės fantastikos rinkinys, knygų vaikams.
Japonijos kultūra
L: S. Kato A History of Japanese Literature 3 vol. London–Tokyo 1979; J. T. Rimer A Reader’s Guide to Japanese Literature Tokyo 1999; G. Murray Breaking into Japanese Literature Tokyo 2003.
1251
Japonijos konstitucinė santvarka
Japonijos partijos ir profsąjungos
Japonijos ginkluotosios pajėgos