Japònijos teãtras. Svarbių Japonijos teatro elementų – kaukių ir šokių – būta misterijose kagura, kurios buvo susijusios su šintoizmu. 7–8 a. pradėjo klostytis Japonijos ankstyviausios teatro formos – gigaku ir bugaku, kurioms būdinga kinų ir korėjiečių teatro elementai. Gigaku (nunyko apie 10 a.) buvo atliekamas aikštėse, budistų šventyklose, vienuolynuose; svarbi jų dalis buvo eisena (giodas), kurių dalyviai dėvėdavo kaukes. Muzikinis choreografinis vaidinimas bugaku nuo 7 a. būdavo atliekamas per religines ceremonijas, apeigas; 8–9 a. bugaku atlikdavo profesionalūs aktoriai su kaukėmis. 12 a. iš bugaku išsirutuliojo muzikiniai vaidinimai sarugaku ir dengaku. Sarugaku sudarė akrobatų pasirodymai, pantomimos ir marionečių vaidinimai. Budistinėse šventyklose pradėjo kurtis sarugaku trupės dza, pamažu klostėsi vis sudėtingesnio siužeto ir dialogo spektakliai. Vėliau atsirado sarugaku‑no no, kuriuose dainuota ir šokta. 14 a. viduryje iš komiškosios sarugaku dalies išsirutuliojo kiogenai – trumpos komiškos, kartais satyrinės pjesės apie kasdienį prastuomenės gyvenimą, parašytos šnekamąja kalba (vėliau vaidintos kaip intermedijos no teatre). Buvo 3 kiogeno aktorių mokyklos – Okura, Idzumi, Sagi (pirmosios 2 tebeveikia). Plėtota dengaku ir dengaku‑no no (sudarė kaimo šokiai ir dainos); 14 a. pabaigoje šie žanrai susijungė su sarugaku‑no no.
14 a. pabaigoje susiklostė no teatras, kuriam įtakos turėjo kitų šalių (Kinijos, Korėjos) teatro elementai. Jo pradininkais laikytini Kanami (1333–84) ir jo sūnus Dzeami. Aktorius ir teatro trupės vadovas Kanami laikomas aktoriaus meistriškumo Japonijos teatre pradininku; jis iškėlė judesio ir balso raiškos svarbą vaidmeniui. Traktate Padavimas apie stiliaus žiedą (Fušikaden 1400–18) ir kituose traktatuose aktorius, dramaturgas ir teoretikas Dzeami suformulavo no teatro estetinius principus. Edo laikotarpiu (1603–1867) geriausios no teatro trupės persikėlė į Edą ir tapo aristokratijos teatru. Aktoriai vaidino su kaukėmis, statyta japonų klasikinės literatūros veikalai, liaudies ir budistinės legendos. 17 a. no teatro vaidinimai buvo atliekami tik iškilmingomis progomis. Veikė 4 no teatro mokyklos: Konparu, Kandze, Hošo, Kongo, vėliau įkurta Kitos mokykla. 16 a. pabaigoje dainuojamąjį pasakojimą sujungus su lėlių vaidyba susiklostė lėlių teatras džioruri. 1872 Osakoje įkurtas Bunraku teatras, kuriame vyksta džioruri vaidinimai (nuo tada terminas bunraku dažnai vartojamas kaip džioruri sinonimas).
I. Tokugavos valdymo laikotarpiu (1604–51) suklestėjo miesto kultūra, klostėsi prekybininkų luomas, Japonija izoliavosi nuo pasaulio. Kioto pradėjo klostytis kabukio teatras, 18 a. pabaigoje jis įgavo dabartinę formą. Kabukis plėtojosi lygiagrečiai su džioruri, vienas kitą veikė, įtakos kabukiui turėjo farsai ir juokdarių pasirodymai. Kabukio vaidinimai teatrališki, dažniausiai skirti miesto gyventojams, siekta patikti žiūrovams; moterų vaidmenis atlieka vyrai (vadinami onagatomis). Naudojamas simbolinių spalvų grimas. Iš pradžių kabukio teatruose vaidintos no teatro pjesės, 17 a. pradžioje–18 a. pradėta kurti daugiaveiksmės sudėtingos siužetinės linijos pjesės specialiai kabukio teatrui. Žymiausias kabukio ir džioruri dramaturgas – M. Čikamacu.
kabukio teatro spektaklis (tapyba ant popieriaus, 17 a., Tokugavos meno muziejus)
Meidži laikotarpiu (1868–1912) Japonijai atidarius sienas daugelis japonų teatro kūrėjų susidomėjo Europos teatru ir dramaturgija. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pradėjo formuotis naujos Japonijos tradicinio teatro mokyklos: šimpa, šingekis. Šimpa (naujoji mokykla) susiklostė 19 a. 9–10 dešimtmetyje; pradininkai – O. Kavakami (1864–1911) ir S. Sudo (1867–1907). Šiam žanrui būdinga klasikinio kabukio teatro (moterų vaidmenis atlikdavo vyrai) ir Vakarų Europos teatro (realistinis vaidybos ir inscenizavimo pobūdis) elementai. Statyta melodramos, W. Shakespeare’o pjesės, japonų dramaturgų K. Idzumi (1873–1939) ir kitų kūriniai. Šimpos spektakliuose vėl leista vaidinti moterims (pirmąją aktorių mokyklą moterims įkūrė O. Kavakami). Šimpa gyvavo iki 20 a. 7 dešimtmečio pabaigos. Žymiausios šimpos trupės: Meno gelbėjimo draugija (įkurta 1891), Naujoji šimpos trupė (įkurta 1938), Gedikan šimpa. Žymiausi aktoriai: R. Kitamura (1871–1961), M. Takata (1871–1916), J. Sada (1872–1946), Š. Hanajagi (1894–1965), J. Midzutani (1905–79).
Šingekis (naujasis teatras) susiklostė 20 a. pradžioje. Didelę įtaką jam darė K. Stanislavskio vaidybos sistema, W. Shakespeare’o ir H. Ibseno dramos. Šio žanro pradininkais laikomi Š. Cubouči ir K. Osanai (1881–1928). Š. Cubouči ir H. Šimamura (1871–1918) įkūrė trupę Literatūros ir meno draugija (1906–13), kuri propagavo Vakarų Europos ir naująją japonų dramą – siekta perimti Vakarų Europos pjesių struktūrą, draminės kolizijos formavimo principus, kitas literatūros ir režisūros priemones (žymiausias dramaturgas – Š. Cubouči). Ši trupė pirmoji Japonijoje pastatė W. Shakespeare’o tragediją Hamletas (1911), H. Ibseno, A. Čechovo, M. Gorkio pjesių. K. Osanai ir Ičikava Sadandži II (1880–1941) įkūrė šingekio trupę Laisvasis teatras (1909–1919). Žymiausią šingekio Mažąjį Cukidži teatrą (1924–45) Tokijuje įkūrė J. Hidžikata (1898–1959). Tai buvo pirmasis teatras Japonijoje, kuriame pagal europietiškus standartus įrengta scena ir apšvietimo technika, jame dirbo nuolatinė aktorių trupė. 20 a. 4–5 dešimtmetyje šingekio plėtotę stabdė šalies militarizacijos procesai, politinės represijos ir cenzūros įvedimas. Statyta Jungtinių Amerikos Valstijų, Vakarų Europos ir japonų (D. Mijoši, 1902–58, Č. Tanakos, 1905–95, D. Kinošitos, 1914–2006, C. Fukudos, 1912–94) pjesės. Šingekiui įtaką darė tradiciniai teatro žanrai no, kabukis ir kiogenas. Sukurta šiuolaikinių no ir kabukio pjesių (dramaturgai J. Mišima, Š. Ota, 1939–2007). Žymus šingekio režisierius J. Ninagava spektakliuose pagal Vakarų dramaturgų pjeses (W. Shakespeare’o Makbetą) naudojo kabukio onagatos vaidybos stilių. Žymiausios šingekio trupės: Haijudza (įkurta 1944), Bungakudza (įkurta 1937), Mingei (įkurta 1947). Žymiausi aktoriai: S. Macui (1886–1919), J. Jamamoto (1906–93), O. Takidzava (1906–2000), H. Sugimura (1909–97); režisieriai: K. Senda (1904–94), C. Fukuda (1912–94), K. Kimura (g. 1931).
20 a. 7 dešimtmetyje susiklostė vadinamoji šiogekidžio (dar vadinama angura, arba mažųjų teatrų judėjimu) srovė, kuri skatino grįžti prie klasikinių japonų teatro formų, pasisakė prieš nekritišką Vakarų Europos režisūros principų ir dramaturgijos imitaciją šingekio spektakliuose. Dažniausiai trupėms vadovaudavo dramaturgai, jie ir režisuodavo spektaklius. Pasikeitė dramų struktūra (pradėta nepaisyti tradicinių erdvės ir laiko santykių), atsisakyta realistinio vaizdavimo pobūdžio. Šiogekidžio teatre vyravo aktorių vaidyba (šingekio teatre – literatūros tekstas), teigta, kad aktoriaus kūnas, jo judėjimas gali perteikti spektaklio dramatizmą, susiklostė kūno valdymo metodų (D. Karos, g. 1940, T. Sudzuki). Vaidinta netradicinėse erdvėse – kavinėse, rūsiuose, palapinėse, gatvėse. 1961 T. Sudzuki su kitais įkūrė trupę Laisvoji scena (nuo 1966 Mažasis teatras Vaseda). Š. Terajama teatre Tendžio Sadziki (įkurtas 1967) savo režisuotais avangardiniais spektakliais siekė šokiruoti suburžuazėjusią visuomenę. 7 dešimtmetyje susiklostė absurdo teatras fudžiorigekis (pradininkas – M. Becujaku, g. 1937). Kiti žymūs dramaturgai ir režisieriai: R. Kišida (1946–2003), K. Okabe (g. 1945), K. Cuka (g. 1948), J. Ikuta (g. 1949), aktorius T. Jamadzaki (g. 1946). 20 a. 8 dešimtmečio (vadinamosios trečiosios kartos) teatro kūrėjų spektakliuose (kitaip nei ankstesniuose) nebekeliamos politinės arba socialinės problemos (dramaturgas ir režisierius H. Noda, g. 1955, dramaturgė ir aktorė H. Vatanabe, 1955–2022). 20 a. 9–10 dešimtmetyje susiklostė vadinamoji ketvirtoji teatro kūrėjų karta, kuri statė netradicinės formos pjeses (vadinamosios dėžutės dėžutėje struktūros), dažniausiai vyravo ateities problemos. Teatro Daisan Erotica (1980 įkūrė dramaturgas ir režisierius T. Kavamura, g. 1959) spektakliuose gausu kino, televizijos, roko muzikos, kompiuterinių žaidimų elementų (šios trupės spektaklis Žmogus, vardu Makbetas, pagal W. Shakespeare’ą, 1993 rodytas Vilniuje). 20 a. 9 dešimtmetyje šiogekidžio srovė įgavo komercinį pobūdį. 10 dešimtmečio pradžioje susiklostė vadinamojo tyliojo teatro (šidzukana engeki) judėjimas, kuriam būdinga lėtas, ramus kasdienio gyvenimo vaizdavimas (režisieriai O. Hirata, g. 1962, K. Hasegava, g. 1956). 10 dešimtmečio antroje pusėje buvo populiarus pramoginis komercinis teatras – vadinamasis gerai padarytas spektaklis (ueru meido purei). Populiarus miuziklo žanras, atliekami ir Vakarų, ir japonų autorių kūriniai. Žymiausi šio žanro teatrai: Takarazuka, Šiki, Ongakudza, Furusato karavanas. Žymiausi dramaturgai: K. Šimidzu (g. 1936), M. Becujaku, D. Kara, M. Sato (g. 1943), režisieriai ir aktoriai: H. Kandze (1927–78), J. Ninagava (1935–2016), T. Sudzuki.
Veikia Nacionalinis Japonijos teatras (įkurtas 1966, rodomi kabukio spektakliai), Nacionalinis varjetė teatras (įkurtas 1979, rodomi muzikiniai ir varjetė spektakliai), Nacionalinis no teatras (įkurtas 1983, rodomi no ir kiogeno spektakliai), Naujasis nacionalinis teatras (įkurtas 1997, rodomi šingekio, operos, baleto spektakliai), Kabukio teatras (įkurtas 1889, visi Tokijuje), Nacionalinis bunraku teatras Osakoje (įkurtas 1984). Šingekio aktorius rengia mokykla prie teatro Haijudza Tokijuje (įkurta 1949). Togoje vyksta kasmetinis tarptautinis teatro festivalis (1982 įkūrė režisierius T. Sudzuki).
L: T. Kawatake Japan on Stage: Japanese Concepts of Beauty as Shown in the Traditional Theatre Tokyo 1990; B. Ortolani The Japanese Theatre: From Shamanistic Ritual to Contemporary Pluralism Princeton 21995; Theater Japan / ed. T. Eiko Tokyo 1993; B. Powell Japan’s Modern Theatre: A Century of Change and Continuity London 2002.
397
Japonijos kultūra
Japonijos konstitucinė santvarka
Japonijos partijos ir profsąjungos
Japonijos ginkluotosios pajėgos