japòniškieji sõdai, sodų rūšis, paplitusi 7–19 a. Japonijoje. Susiklostyti įtakos turėjo Kinijos sodų menas (plito kartu su budizmu). Skiriamos kalvotųjų (su tvenkiniais, kalvomis, panašiomis į Fudzijamos ugnikalnio formas) ir plokščiųjų (imituojama jūrų, upių vandens paviršius, salos, krantų linijos) japoniškųjų sodų atmainos.
Hejano laikotarpiu (794–1185) paplito aristokratų sodas (su dideliu tvenkiniu, sala, lenktu tilteliu), įrenginėtas prie gyvenamųjų kompleksų pagal pavyzdį didelių, natūralių Kinijos parkų, kurie buvo naudojami pramogoms, pabrėžė savininko visuomeninę padėtį.
Kamakuros laikotarpiu (1192–1333) ir Muromači laikotarpio (1333–1568) pradžioje susiklostė vadinamasis tyrosios žemės (kurioje gyvena Buda) sodas, įrenginėtas prie šventyklų (vienas seniausių išlikusių – Saihodži sodas Kioto, 1334). Muromači laikotarpis – japoniškųjų sodų aukso amžius. Tuo metu paplito savitas plokščiasis smėlio ir akmenų sodas (meditacijai skirtas nedidelis aptvertas sugrėbstyto balto smėlio plotas su keliomis akmenų grupėmis; Rioandži šventyklos sodas Kioto, įkurtas apie 1473), dažniausiai įrenginėtas dzenbudistų vienuolynuose. 16 a. susiklostė arbatos sodas (įtakos turėjo arbatos ceremonijų meistras Sen no Rikiu), kuriame stengtasi išlaikyti natūralios aplinkos elementus (formuoti akmenų takeliai, statyti akmens žibintai). Jį dažniausiai sudarė 2 dalys – vidinė (privati) ir išorinė (svečių).
Kacuros rūmų sodas Kioto (17 a.)
Edo laikotarpiu (1600–1868) japoniškųjų sodų įvairūs tipai susiliejo feodalų pramogų soduose, ypač paplito sodai, kuriuose derinta smėlio ir akmenų bei arbatos sodo elementai. Dzenbudistų asketiškus sodus pakeitė dekoratyvūs (statyta pagodos, dirbtinės uolos, įrenginėti vandens tvenkiniai, šuliniai ir kita) su gausia augalija (sodinti visžaliai ir pagal žydėjimo laiką bei spalvas parenkami medžiai, krūmai) japoniškieji sodai. Meidži laikotarpio (1868–1912) japoniškuosiuose soduose žymu Vakarų kultūros įtaka.
2225