japonzmas (pranc. japonisme), terminas, apibūdinantis japonų estetikos, meno ir amatų įtaką Europos dailei. Terminą pirmą kartą 1872 pavartojo Ph. Burty leidinyje Literatūrinis ir meninis renesansas (La Renaissance littéraire et artistique). Japonizmo apraiškų būta baroko ir rokoko dailės kūriniuose (restauracijos stilius, chinoiserie).
19 a. antroje pusėje užsimezgus prekybiniams ryšiams tarp Japonijos ir Vakarų Europos valstybių jose paplito japonų spalvotos litografijos ir medžio raižiniai (K. Hokusai, Utamaro, S. Harunobu, Ogatos Korino kūriniai), dekoratyvinės dailės dirbiniai (porceliano, lako dirbiniai, širmos, vėduoklės). Rytų meno pavyzdžiai vadinti japonaiserie, jie buvo kolekcionuojami, kopijuojami, įvairiai perkuriami, imituojami, japonų meno įtaka ypač sustiprėjo po tarptautinių parodų Londone (1862), Paryžiuje (1867, 1878, 1889), Vienoje (1873), Filadelfijoje (1876).
V. van Gogh. Žydinti slyva (pagal Hirošigę) (aliejus, 1887, Van Gogho muziejus Amsterdame)
Japonizmas Vakarų Europos tapyboje ir grafikoje įtvirtino naujus estetikos principus. Kūriniuose įsivyravo dekoratyvumas, improvizacija, nauji meninės kompozicijos principai. Susidomėjimas japonų kultūra, estetika, menu sutapo su menininkų siekiu išsivaduoti iš akademizmo normų. Ypač didelį poveikį darė japonų kūriniams būdinga meniška gamtos formų stilizacija, grakštus linijinis piešinys, vaizdų simboliškumas ir alegorija. Plito asimetriška, fragmentiška kompozicija, raiškūs kontūrai, ryškios lokalių spalvų plokštumos, perspektyviniai rakursai. Dizaino, taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniuose, afišose imta naudoti lenktų, vingrių linijų ornamentus. Japonizmas paveikė impresionizmo, postimpresionizmo, neoimpresionizmo, art nouveau, grupuotės Nabis dailininkų kūrybą, turėjo įtakos modernizmui susiformuoti.
Itin stiprus japonizmo poveikis ryškus daugelyje postmodernistinės estetikos, vaizduojamosios dailės, architektūros, dizaino, taikomosios dailės, muzikos, teatro ir šokio krypčių.