japònų filosòfija, dabartinės Japonijos teritorijoje susiformavusios filosofinės teorijos.
Ankstyvoji japonų filosofija
Ankstyvajai filosofijai (iki 12 amžiaus) įtakos turėjo 4–6 amžiuje Japonijoje paplitę budizmas, konfucianizmas, daoizmas. Šis veikė liaudies papročius (ateities spėjimas ir kita), turėjo įtakos vėlesnėms ezoterinėms filosofinėms tendencijoms. Ankstyviausia Japonijos kultūra buvo animistinė su šamanizmo bruožais. Pasaulis suvoktas kaip kamių, dvasinių esybių, buveinė, o ritualai buvo skirti jiems permaldauti siekiant garantuoti žmonių ir kamių harmoningą sambūvį, gauti iš jų praktinės naudos. Tai lėmė glaudų žmogaus ir gamtos ryšį – tinkamai gyvenantis žmogus privalėjo jausti gamtą, jos išraiškos galią (kotodama). Senovės japonų pasaulėžiūroje tikrovė traktuota kaip dievybių, gamtos ir žmonių ontologinis kontinuumas – pabrėžta dvasinės imanencijos, o ne transcendencijos idėja, vyravo požiūris, kad kasdienybė yra persmelkta sakralumo; tai turėjo įtakos vėlesnei japonų filosofijai ir kultūrai.
Konfucianizmo ir budizmo idėjos
Konfucianizmo ir budizmo plitimas Japonijoje sutapo su kinų rašto pritaikymu japonų kalbai (ankstyvieji japonų filosofijos tekstai užrašyti kinų kalba). Konfucianizmo veikiama šalies socialinė ir politinė santvarka įgavo hierarchinį modelį, bet savarankiška konfucianizmo filosofija nebuvo išplėtota. Budizmas ryškiai paveikė japonų mąstymą ir ėmė varžytis su vietinėmis šintoizmo apeigomis. Filosofijai didžiausią įtaką padarė sudėtingų proto ir širdies veiklos aspektų suvokimas budizme. Jis papildė japonų kultūrą psichologine analize, savivoka. 7–8 amžiaus filosofijos svarbiausias tikslas buvo vietinių ir svetimų idėjų sujungimas į sistemingą pasaulėžiūrą, palaikančią politinį stabilumą. Vienas pirmųjų japonų filosofijos šaltinių yra Septyniolikos straipsnių konstitucija (604), kurios autoriumi laikomas princas Taišio Šiotoku; tai daugiau taisyklių ir nurodymų valdininkams rinkinys ar etinis religinis traktatas nei įstatymai, apibrėžiantys politinę struktūrą. Veikalo tikslas – įtvirtinti harmoningą konfucianistinę socialinę tvarką, skatinti santarvę ir atvirą mąstyseną; budistinė psichologija čia pasitelkiama aiškinantis, kokios kliūtys trukdo pasiekti harmoniją, teigiamas asmeninių motyvų vidinis suvokimo būdas. Toks konfucianizmo ir budizmo junginys japonų politiniame mąstyme vyravo maždaug iki 19 amžiaus. Naros laikotarpiu (710–784) grupė vienuolių gavo rūmų paramą budistinės filosofijos tekstams kaupti ir studijuoti. Ši grupė ilgainiui virto Šešiomis Naros budizmo mokyklomis; jos skyrėsi negriežta priklausomybe skirtingoms budizmo tradicijoms. Mokyklos darė didelę įtaką švietimui, politikai; mažai duomenų, kad tai būta savarankiškų filosofinių sistemų, bet jos pagrindė Hejano laikotarpio (794–1185) filosofiją. Šiuo laikotarpiu susiklostė budizmo filosofijos japoniškasis variantas. Reikšmingiausi atstovai – Kūkai ir Saičio (767–822). Kūkai 806 įkūrė šingon mokyklą – ji žymi pirmąjį japoniškojo budizmo formavimosi etapą. Kūkai teigė, kad tikrovė iš esmės yra asmuo. Kosmosas tėra Budos Dainičio (jap. didžioji saulė) mintys, žodžiai ir poelgiai. Įdėmiai įsigilindamas į savo mintis, žodžius ir poelgius šingon budistas sugebąs įžvelgti Budos mintis, žodžius ir poelgius – suvokti asmenį, atstovaujantį visai tikrovei. Kūkai kritikavo idėją, kad įžvalga ar nušvitimas gali būti pasiekiami vien mentaliniu (intelekto) būdu: visatą galima suvokti tik religinėje praktikoje dalyvaujant visam asmeniui – jo protui, kalbai ir kūnui. Tikrovė pasižymi tam tikru visuotinio asmens raiškos stiliumi. Kiekviena esybė yra Budos veiklos simbolis ar įspaudas. Žmogus gali sukonstruoti save kaip nepriklausomą esybę, aiškinti tikrovę priešindamas Budos tikrovei savo įspaudus, taip uždengdamas jų (ir savo) tikrąją, gilesnę prigimtį. Šis paklydimas yra žmogiškojo sielvarto ir nemokšiškumo priežastis, iš jo galima išsivaduoti pripažįstant tikrovę ir dalyvaujant jos saviraiškoje. Svarbiausias šio laikotarpio budizmo bruožas buvo idėja, kad beformis, absoliutus Buda reiškiasi per šio pasaulio fenomenus. Šis principas taip pat pagrindė japonų estetiką – kiekvienas pasaulio daiktas tiesiogiai išreiškia aukščiausią sakralinę tikrovę, menininko užduotis yra pavaizduoti kasdienybės šventumą. Saičio įkūrė tendai budizmo mokyklą, kurią paveikė ir ezoteriniai Kūkai mokymai, abi jos plėtojo ezoterinį budizmą. Jo doktrina ir politine prasme neprieštaravo šintoizmui, jį sustiprino. Tokia mišri pasaulėžiūra tapo japonų filosofijos vėlesnės raidos metafiziniu kontekstu. Ypač svarbus ezoterinio budizmo aspektas – visumos ir dalies santykio samprata. Visuma nuolat pasireiškia dalimi, joje atsispindi. Dalys nesudaro visumos, visuma nėra daugiau nei jos dalių suma – dėl visumos dalis yra tai, kas yra. Jei suvokiame dalį, joje aptinkame ir atsispindinčią visumą. Ši nuostata lėmė, kad vėlesnėje japonų filosofijoje beveik nėra atomistinės analizės ar individualizmo studijų. Kai žmogus, kuris yra tikrovės dalis, kalba autentiškai ar teisingai, jis ne nurodo į tikrovę, bet yra jos saviraiškos būdas. Tokia nuostata nesuderinama su filosofiniu idealizmu (tikrovė kaip proto kūrinys), filosofiniu realizmu (tikrovė egzistuoja iki žmogiškosios išraiškos; tiesa yra šios išraiškos atitikimas tikrovę) ar radikaliu nominalizmu (išraiškos nurodo į kitas išraiškas, o ryšys su nelingvistine tikrove nėra būtinas). 12 amžiaus pradžioje vyraujant politiniam ir socialiniam nuosmukiui filosofai pradėjo svarstyti jo priežastis.
Kamakuros laikotarpio filosofija
Kamakuros laikotarpio (1192–1333) filosofai (Honenas, 1133–1212, Josai, 1141–1215, Šinranas, 1173–1262, Dogenas Kigenas, Ničirenas) iš pradžių pritarė tendai budizmo mokymui, vėliau jo atsisakė ir ėmėsi analizuoti gyvenamojo meto problemas. Kiekvienas išplėtojo savitą žmogiškųjų kančių priežasčių teoriją ir pasiūlė sprendimus. Svarbiausios yra šin budizmo, arba Tyrosios žemės (pradininkas Šinranas), ir soto dzenbudizmo (pradininkas Dogenas Kigenas) mokyklos. Abi pripažino, kad blogio ir nemokšiškumo šaltinis yra egoizmas, o ego yra iliuzija, bet pateikė skirtingus egoizmo įveikimo variantus. Tyrosios žemės mokyklos nuostatose teigiama, kad žmonija įžengė į nuosmukio laikotarpį, bet dangiškasis buda Amida mato žmonių kančias, kurios jam kelia gailestį. Šinranas kritikavo paplitusią budistinės praktikos sampratą: jei vienuoliai praktikuoja meditaciją, skaito šventuosius tekstus ir gieda mantras sąmoningai tikėdamiesi savo jėgomis įveikti egoizmą ir pasiekti nušvitimą, tai tokia nuostata, Šinrano teigimu, didina, o ne naikina egoizmą, yra negandų šaltinis. Žmonės turėtų atsisakyti savo egoistinių polinkių ir įgyti pasitikinčią širdį ir protą (šindzin), išsižadėję savo galios atsiduoti kitai galiai – Amidos priesaikai padėti žmonėms; taip pranyksta ne tik apibrėžtas ego, bet ir apibrėžtas kitas, t. y. Amida, ir atsiveria natūralumo sfera: išsivadavęs iš ego žmogus tampa dvasiškai pajėgus padėti kitiems. Dogenas Kigenas irgi kritikavo gyvenamojo meto budistinės praktikos sampratą, bet teigė, kad būtent ši praktika ir yra savaiminis tikslas. Jis atmetė nuostatą, kad gyvenamasis metas yra nuosmukio laikotarpis, kai nušvitimas neįmanomas, priešingai – visi jau nušvitę, bet tai išoriškai nepasireiškia ir neatsispindi žmonių poelgiuose. Budistinės praktikos tikslas – išlaisvinti ir patvirtinti savo prigimties autentiškumą, kurį gožia ego ir aplinkinio pasaulio stabilumo iliuzija. Būdas tai pasiekti – protą nuraminanti dzenbudistinė meditacija, leidžianti reiškiniams pasirodyti patiems, be proto spekuliacijų; tai bemintė būsena, priešinga galvojimui ar negalvojimui. Ja sustabdomas ego kuriamų prasmių srautas. Ši meditacijos forma nėra kelias į nušvitimą, bet pats nušvitimas (nes joje įveikiamas ego); tai yra patyrimas iki prasmės susidarymo; žmogui būdinga kurti prasmes, jų negalima visiškai atsisakyti, bet reikia deramai suvokti. Dogenas Kigenas teigė, kad prasmė priklauso nuo konteksto ir požiūrio taško. Teisingą prasmę lemia konteksto tinkamumo pajauta, o šios pajautos tikrumą – bemintė būsena. Kontekstas nuolat kinta – tai vadinama būties-laiko įvykiais. Egoizmas priešinasi tokiai būties tėkmei ir iš prasmių sekos kuria stabilius pasaulėvaizdžius; tai galima įveikti meditacija, grąžinančia į daiktų esamybę. Kamakuros laikotarpiu esminis filosofijos klausimas buvo savojo (vidinio, ne socialinio) aš prigimtis. Šinrano ir Dogeno Kigeno sukurti skirtingi žmogaus elgesio motyvų ir sąmonės struktūros analizės variantai ir savasties modeliai turi įtakos ir šiuolaikinei Japonijos kultūrai.
Tokugavų laikotarpio filosofija
Tokugavų laikotarpio filosofija (17 amžius–19 amžiaus vidurys) ėmė tarnauti valstybei, jos tikslu tapo socialinės atsakomybės apibrėžimas. Daugiausia plėtota natūralistinė metafizika ir socialinė filosofija bei etika. Jau 15–16 amžiuje keliaujantys dzenbudistų vienuoliai iš Kinijos atvežė neokonfucianizmo tekstų, kuriuose vyravo Džu Si ir Vang Jangmingo teorijos. Juose ryšku socialinė etinė orientacija, todėl šia nauja socialinės filosofijos forma susidomėjo Tokugavų šiogūnai, siekiantys organizuoti ir stabilizuoti Japonijos valdymą. Jie suteikė ypatingą statusą ir paramą neokonfucianizmui, ypač Džu Si mokymą plėtojančiai šiušigaku mokyklai. Ši kūrė tikrovės teoriją (metafiziką), tikrovę analizavo remdamasi konfigūracijos, arba principo (jap. ri, kin. li), ir materialios energijos, arba gyvybinės galios (jap. ki, kin. či), dinamišku santykiu. Ri suteikia visatai struktūrą, t. p. yra žinojimo pagrindas; tyrinėdami daiktų prigimtį ri aptinkame tiek savyje, tiek tiriamuose objektuose. Ki buvo laikoma pagrindine medžiaga, kuriai ri suteikia struktūrą. Ši teorija plėtota greta pirmųjų empirinių gamtos studijų – 16 amžiuje pirkliai ir misionieriai buvo paskleidę vakarietiškojo mokslo žinių. Daugumai filosofų ri principas atrodė pernelyg abstraktus, pavyzdžiui, Kaibara Ekkenas (1630–1714) teigė, kad būtent ki yra tikrovės pagrindinė sudedamoji dalis, o ri yra pavadinimas modelių, susidarančių iš ki veikimo. Medicinos ir kovos menų požiūriu ki tapo svarbesne kategorija. Kiti filosofai natūralistai (Miura Bajenas, 1723–89) išplėtojo savitas gamtos reiškinių kategorijų sistemas. Jomeigaku mokyklą 17 amžiuje įkūrė T. Nakae (1608–48). Ji rėmėsi Vang Jagmingo mokymu, teigiančiu pažinimo ir veiklos vienybę. Tapatino dvasinį ir materialųjį pradą, plėtojo panteizmą – dievas, kaip ideali esmė, yra visas pasaulis, dalyvauja kiekviename žmoguje. Teigė, kad žmogus ir gamta yra ontiškai lygiaverčiai. Proto ugdymas yra daiktų tyrimo priemonė. Intelektinis supratimas ir intuityvus žinojimas priklauso doroviniam gėriui. Jomeigaku mokyklos filosofija paplito tarp japonų kariškių. Svarbiausi atstovai: B. Kumadzava, Č. Ošio, I. Sato. Socialinei filosofijai ir etikai buvo svarbus kogaku (senovinio mokymo mokykla) susiformavimas. Vadovaujama S. Jamagos, D. Ito (1627–1705) ir S. Ogiū ši mokykla atmetė neokonfucianistų metafizines spekuliacijas ir siekė grįžti prie ankstyvosios konfucianizmo tradicijos. Mokykloje išplėtota filologinė ir egzegetinė technika, kuria siekta atrasti tikrąją konfucianizmo tekstų prasmę, galinčią tapti etiniu visuomenės pagrindu. Kogaku mokyklos svarbiausios problemos – dorybės prigimtis ir tvirto charakterio ugdymas; visuomenę ypač paveikė S. Ogiū edukacinės ir dorinio ugdymo teorijos. Kiti filosofai (S. Jamaga) konfucianistines vertybes siekė susieti su karių lojalumo bei garbės suvokimu ir taip suformuoti savitą kario mentalitetą, tinkantį tarnauti kraštui. Palyginti taikiu Tokugavų laikotarpiu daugelis darbo neturinčių samurajų įstojo į budistų (daugiausia dzenbudistų) vienuolynus, čia rado jiems artimą mokymą ir griežtą subordinaciją. Taip susiformavo idealizuotas kario kodeksas bušido (samurajaus kelias), imtas laikyti sektinu gyvenimo būdu. Kogaku mokyklos grįžimas prie klasikinio konfucianizmo paskatino kokugaku mokykla (nacionalinių studijų mokykla) pasivadinusių literatų ir filologų grupę grįžti prie ankstyvosios japonų raštijos. Keičiū (1640–1701), Kada no Adzumamaro (1669–1736), Kamo no Mabuči (1697–1769) analizavo Naros ir Hejano laikotarpio poezijos bei prozos kalbą ir pasaulėjautą. Juos domino ir religinės bei tautinės tapatybės problemos. Motoori Norinaga (1730–1801) siekė filologiškai atskleisti archajišką 8 amžiaus teksto Kodžiki rašto sistemą. Jame istorijai pinantis su mitu aptariama pasaulio kilmė, Japonijos susikūrimas, pateikiama visa imperatorių seka. Kitame tekste Nihongi (Japonijos metraščiai) esą pateikta ta pati informacija. Paaiškindamas interpretacijų nesugadintą Kodžiki Motoori Norinaga tikėjosi atskleisti pirmapradį japonų pasaulėvaizdį. Jis išplėtojo estetinę religinę širdies (kokoro) teoriją: širdis – tai proto ir jausmo buveinė, būdinga ne tik žmogui, bet ir pasaulio reiškiniams bei žodžiams. Jei poetas turi tyrą širdį, jis bus paliestas ir daiktų bei žodžių širdies. Tyros širdies įgijimas yra ir šintoistinių tyrumo ritualų tikslas, todėl Motoori Norinaga šią teoriją laikė religinės kalbos prielaida, o Kodžiki – šintoizmo šventuoju tekstu; taip šintoizmas įgavo doktrininę sistemą. Ši mąstymo pakraipa greitai tapo nacionalistine ideologija – jei senoji japonų kalba yra visų kalbų prokalbė, atsiliepia daiktų širdžiai, o imperatorius yra dievų ir žmonių jungtis, tai Japonijos vieta pasaulyje yra ypatinga. Nacionalinio išskirtinumo teoriją palaikė vėlesnė kokugaku mokyklos karta, ypač A. Hirata (1776–1843). Kartu su vadinamąja Mito mokykla, propaguojančia šintoizmo ir konfucianizmo sintezę ir teigiančia, kad imperatorius yra valstybės centras ir kūnas, šis judėjimas padėjo nuversti Tokugavų šiogūnus.
Modernioji japonų filosofija
Moderniosios filosofijos (19 amžiaus vidurys–20 amžiaus vidurys) svarbiausia problema buvo tradicinių azijietiškų ir Vakarų moderniųjų vertybių santykis. Daugiausia nagrinėta vokiečių idealistinė filosofija. 20 amžiaus pradžioje filosofija tapo privaloma universitetų disciplina. Kioto mokyklos įkūrėjas K. Nišida laikomas žymiausiu laikotarpio filosofu. Šios mokyklos atstovai daugiausia analizavo savojo aš problematiką, žinojimo prigimtį, dvasingumo ir etinių bei estetinių vertybių reikšmę. K. Nišidą labiausiai domino empirizmo ir mokslinio mąstymo vieta platesnėje sistemoje, kurioje vertybiniai ir pažintiniai sprendimai būtų lygiaverčiai. Remdamasis W. Jameso filosofija ir dzenbudistine praktika jis išplėtojo grynojo patyrimo sąvoką, ja grindė pažinimo teoriją. Teigė, kad kiekvienam patyrimui būdingas tam tikras vienovės lygis. Kylanti mintis suardo grynojo ikisąvokinio patyrimo vienovę ir padeda sukurti platesnę vienovę, todėl grynasis patyrimas yra mąstymo pagrindas. K. Nišida išplėtojo vadinamąją vietos (bašio) logikos teoriją, teigiančią, kad kiekvienam sprendimui turi įtakos jo konteksto logika; šią lemia dar platesnė patyrimo terpė, kurios ši logika negali paaiškinti savo priemonėmis. Patyrimo kontekstą vadino absoliutaus niekio vieta, kuri yra veiksmo–intuicijos, loginės išraiškos, dvasinių, etinių ir estetinių vertybių pagrindas. Religija ir mokslas neprieštarauja vienas kitam – dvasinis patyrimas yra būtina mokslo loginė prielaida. K. Nišidos epistemologiniam požiūriui pritarė su Kioto mokykla susiję filosofai H. Tanabe ir K. Nišitani. Kiti šios mokyklos atstovai daugiausia tyrinėjo vertybes. Š. Čisamacu (1889–1980) analizavo religinį estetinį dzenbudizmo pasaulėvaizdį kaip gyvenimo stiliaus pagrindą. K. Miki (1897–1945), paveiktas budistinių ir marksistinių teorijų apie praktiką, išplėtojo vadinamąją kūrybingumo logiką. Žymiausias šio laikotarpio etikos atstovas T. Vacudži vakarietišką ir konfucianistinę etiką laikė kraštutinumais; sukūrė savitą filosofinę antropologiją, kurioje pabrėžiama tarp sfera – individo ir kolektyvo, laisvės ir socialinių normų dialektinė įtampa. Tikrai etiškas elgesys, pasak T. Vacudži, įmanomas tik kaip dvigubas neigimas – nesusitapatinimas nė su vienu. Pralaimėjimas II pasauliniame kare daugelį japonų filosofų privertė naujai įvertinti savo pažiūras. H. Tanabe ir T. Vacudži atvirai apgailestavo dėl nacionalizmo apraiškų savo ankstesniuose veikaluose. H. Tanabe išplėtojo savikritikai skirtą dialektinį metodą, leidžiantį aptikti besiformuojančią ideologiją. Vėlesnėje Kioto mokyklos veikloje žymu sąsajos su religine filosofija – ją plėtojo K. Nišitani, J. Takeuči (1913–2002) ir Š. Ueda (gimė 1926).
Šiuolaikinė japonų filosofija
Šiuolaikinė filosofija (20 amžiaus antra pusė–21 amžiaus pradžia) atsigręžia į žmogaus vidų, siekia ištirti (dažniausiai lyginant egzistencializmą ir budizmą) žmogiškosios egzistencijos prigimtį. Daugelis japonų filosofų tyrinėja Vakarų filosofiją – daugiausia kontinentinę, kurioje vyrauja vokiečių filosofijos kryptys (fenomenologija, hermeneutika ir kitos). Po 1960 atsirado naujų tendencijų, imta tyrinėti netradicines sritis remiantis Vakarų mokslo, psichoanalizės, fenomenologijos, t. p. Azijos mąstymo ar medicinos tradicijomis; tai patvirtina nuo seno susiklosčiusį japonų filosofijos plėtros modelį – svetimų idėjų pritaikymą vyraujančioms vietinėms tradicijoms.
L: A. Gelūnas Sąvokos atvertis Kitaro Nishidos filosofijoje / Darbai ir dienos 2001 nr. 27; S. Matsumoto Motoori Norinaga Harvard 1970; H. Dumoulin Zen Buddhism: A History 2 v New York 1988–90; Buddiskaja filosofija v srednevekovoj Japonii Moskva 1998; J. W. Heisig Philosophers of Nothingness Honolulu 2001.
2649