jarlýkas (rus. jarlyk < tiurk.), Aukso ordos, vėliau Kazanės chanato, Astrachanės chanato ir Krymo chanato chanų imunitetinis lengvatinis raštas. Duodamas pavaldžių kraštų pasaulietiniams ir bažnytiniams feodalams. Reglamentavo valdymą, gyventojų prievoles, kitus reikalus. Mongolams-totoriams pavaldžioje Rusioje jarlyku būdavo tvirtinami kunigaikščiai; nuo 1243 jarlyką tapti didžiuoju kunigaikščiu (ir teisę rinkti duoklę chanui) gaudavo Vladimiro, nuo 1325 – Maskvos kunigaikščiai. Jarlyku buvo tvirtinama ir Stačiatikių Bažnyčios dvasininkų investitūra; jie atleidžiami nuo pavaldumo Ordos administracijai ir prievolių. Aukso ordai nusilpus Vasilijus I 1389 tapo Maskvos didžiuoju kunigaikščiu be jarlyko. Manoma, kad iš Aukso ordos chano Uzbeko jarlyką buvo gavęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis Teodoras, 1325 tapęs Kijevo kunigaikščiu – tuo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dar nepajėgė visiškai užvaldyti Kijevo ir Teodorui teko pripažinti chano viršenybę; tokia padėtis Kijeve truko iki Mėlynųjų Vandenų mūšio (1363); po jo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas Kijevą ir Kijevo kunigaikštystę visiškai prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 14 a. buvo ir daugiau jarlyką gavusių lietuvių kunigaikščių – tai atspindi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Aukso ordos jėgų laikiną pusiausvyrą to meto Rusios pietrytinėse žemėse.
1412