Jãstorfo kultūrà, ankstyvojo geležies amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 6 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. pradžioje Vidurio ir Šiaurės Europoje. Apėmė regioną tarp Aukštutinio Weserio ir Oderio vidurupio, t. p. Jutlandijos pietinę dalį, Tiuringiją, Saksoniją ir Aukštutinius Lužitėnus. Pavadinta kapinyno, rasto prie Jastorfo (Žemutinė Saksonija), vardu. Susiklostė iš vietinių (daugiausia pastebima Lüneburgo kultūros įtaka) kultūrų, sąveikaudama su keltų Hallstatto kultūra ir skandinaviška La Tène’o kultūra.
Žmonės gyveno kaimuose, dažnai įtvirtintuose; pastatai stačiakampiai. Vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, amatais, prekyba. Mokėjo apdirbti geležį. Naudojo žalvarinius ir geležinius ginklus ir įrankius, žalvarinius papuošalus, geometriniais ornamentais puoštą keramiką. Mirusiuosius laidojo sudegintus (palaikus pylė į urnas arba duobutes) kapinynuose; rasta puoštos keramikos ir metalinių papuošalų liekanų.
Jastorfo kultūra priskiriama germanams. Plito migruojant bastarnų ir kimbrų gentims; pasikeitus klimatui (įsivyravo subarktinis), dalis Pietų Skandinavijos, Jutlandijos, Pietų Vokietijos ir Pamario regiono gyventojų, palikę drėgnus žemumų rajonus, kėlėsi į sausesnius pietrytinius regionus.