jáuja, dúoba, rejà, sodybos pastatas ar kluono dalis javams, nuo 18 amžiaus ir linams, kanapėms prieš kūlimą ir mynimą džiovinti.
Pirmųjų žinių apie jaują išliko 16 a. Mažosios Lietuvos istoriniuose šaltiniuose (A. Guagnini, C. Hennenbergerio), jauja minima ir Valakų reformos nuostatuose (1557).
Kaip atskiras ūkinis pastatas ar sandari kluono patalpa su masyvia iš lauko akmenų ir molio nukrėsta krosnimi Žemaitijoje išliko iki 20 a. pradžios.
Dažniausiai jauja buvo 4–7 m pločio, 5–8 m ilgio, 3 m aukščio rentinys iš apvalių sienojų, be langų, vienomis durimis, išeinančiomis į kluono klojimą, lentinėmis lubomis, apkrėstomis moliu. Lubose buvo pailga lentele užstumiama anga (aukštinis) šilumai išeiti į virš lubų esantį 1,5–2 m ilgio ir 1–1,5 m pločio trijų vienas ant kito suguldytų rąstelių gardą (kurtinį, aznyčią), skirtą grūdams bei alaus salyklui džiovinti ar daiginti. Jaujos viduje, maždaug per vieną metrą nuo aslos, prie šoninių sienų buvo įtvirtinta viena, o šiek tiek aukščiau – antra eilė sijų (ardkilų, arkėlių) skersai per visą jaujos plotį laisvai stumdomoms kartelėms – ardams – sudėti. Dūmams iš jaujos išleisti buvo nedidelė skylė sienos pažemėje. Erdvę tarp jaujos ir kluono sienų užėmė peludės. Jaujoje išdžiovinti javai buvo kuliami šalia jaujos įrengtame klojime.
jauja Gilvyčių kaime, dabar Bubių seniūnija, Šiaulių rajono savivaldybė (1937, fotografas Stasys Vaitkus; © Šiaulių Aušros muziejus)
19 a. pabaigoje įsigalėjus naujesnei javų kūlimo technikai, jaujos prarado reikšmę, išliko kaip praeities kultūros reliktas ir naujose sodybose nestatytos.
jauja (19 a. vidurys, Tėveliai, dabar Skuodo rajono savivaldybė; piešinys)
Lietuvių folklore jauja yra vaiduoklių, velnių ir kitokių piktų dvasių buveinė. Apsaugai nuo jų jaujoje laikyta šermukšnio šakelė, šventinta žvakė. Jaują kūrenti šeimininkas ar senelis būtinai ėjo su rožiniu, užsidėjęs škaplierius, šventintą medalikėlį ir kita. Čia po Kalėdų burdavosi jaunimas, rengėsi vadinamaisiais blukvilkiais (senovės papročiu jauni vyrai eidavo per sodžių, giedodami prie kiekvienų namų, o šeimininkai juos vaišindavo); per laidotuves, vestuves jaujose būdavo apnakvindinami svečiai. Kartais jaujoje būdavo masažuojami ligoniai, čia ateidavo moterys gimdyti, norėdamos apsisaugoti nuo šeimos narių, ypač vaikų ir jaunimo, žvilgsnių. Ištikus nelaimei, sudegus gyvenamajam namui, iš bėdos jaujoje laikinai apsigyvendavo ir padegėlio šeima.
2273