jaunãmartė, moteris pirmaisiais santuokos metais (nuo gaubtuvių iki pirmojo kūdikio, o 16–17 amžiuje – iki pirmojo sūnaus gimimo). Lietuvoje iki 19 amžiaus pabaigos tikėta, kad jaunamartė dovanomis galinti paveikti gamtos jėgas, ypač namų dvasias, galinčias užtikrinti sėkmę jos vyro namams, sustiprinti jos ryšius su vyro kaimo bendruomene. Jaunamartė teikdavo dovanas (juostas, rankšluosčius, stuomenis) pirmą kartą eidama į pirtį – pirties kūrentojui, į svečius – namų šeimininkei, rugių pjauti – dėdavo ant pirmo rugių pėdo ar gubos (dovana atitekdavo anytai); buvo paprotys pirmaisiais nutekėjimo metais rankšluosčiu apdovanoti kalėdojantį kunigą. Su jaunamarte buvo elgiamasi pagarbiai: viešint ją sodindavo užstalėje, pirmąją vaišindavo, kalbindavo, šokdindavo. Namų šeimininkės vietą jaunamartė užimdavo pagimdžiusi; nuo tada vadinta marčia.
2273