jaunãturkiai (Jöntürkler), 19 a. pabaigos–20 a. pradžios turkų politinio judėjimo dalyviai. Tikslas – suvienyti daugiatautę valstybę remiantis osmanizmo doktrina (visos Osmanų imperijos tautos, neatsižvelgiant į nacionalinius ir religinius skirtumus, turi susivienyti), įgyvendinti politines reformas pagal Europos šalių pavyzdį (pakeisti sultono vienvaldystę konstitucine santvarka, sušaukti parlamentą), modernizuoti valstybę. Jaunaturkių judėjimas kilo iš 1889 įkurtos slaptos organizacijos Vienybės ir pažangos komitetas (nuo 1908 Vienybės ir pažangos partija). Per 1908 Jaunaturkių revoliuciją jaunaturkiai privertė sultoną Abdiulchamidą II pripažinti 1876 konstitucijos galiojimą, 1909 rėmė Mechmedo V išrinkimą sultonu, užėmė svarbius valstybinius postus ir įsitvirtino valdžioje. Vykdė administracinių reformų (pirmiausia provincijose – stiprino valstybės centralizavimą), teisinės sistemos supasaulietinimo, valstybinių pradinių mokyklų ir moterų mokymo, spartesnio šalies industrializavimo politiką. Dėl jaunaturkių nacionalinės politikos sustiprėjus pavergtų tautų judėjimui ir turkams pralaimėjus 1911–12 Italijos–Turkijos karą, jaunaturkiai įvedė diktatūrą: 1913–18 valdė triumviratas (Enver Paşa, Talat Paşa ir Ahmedas Cemal Paşa), vykdyta armėnų ir graikų genocido politika (1915–16 nužudyta apie 2 mln. žmonių; armėnų genocidas), skelbtos reakcingos panislamizmo ir pantiurkizmo idėjos. Pirmajame pasauliniame kare (1914–18) jaunaturkių valdoma Turkija dalyvavo Trilypės sąjungos pusėje. 1918 Osmanų imperijai kapituliavus, jaunaturkių vyriausybė atsistatydino, lyderiai emigravo, Vienybės ir pažangos partija iširo. Per Turkijos vyriausybės 1919 už akių surengtą teismo procesą jaunaturkių vadovams, kaltinamiems Turkijos įtraukimu į karą ir genocidu, paskelbtas mirties nuosprendis.
-jaunaturkių judėjimas; -Vienybės ir pažangos komitetas; -Vienynės ir pažangos partija