jaunmo sociològija, sociologijos sritis, tirianti jaunimo, kaip socialinės grupės, ypatybes. Jaunimas dažniausiai pereina labai svarbų socializacijos etapą (iš vaikų tampa suaugusiaisiais) – perima suaugusiųjų socialinius vaidmenis, statusą, socialines normas ir vertybes, formuojasi jo socialiniai ir profesiniai lūkesčiai. Jaunimo sociologija tiria grupės socialines demografines charakteristikas (amžiaus ribas, struktūrą pagal lytį, etninę priklausomybę ir kita, taip pat grupės dinamiką), elgesį, poreikius, interesus, jaunimo vietą visuomenės raidos procese, ryšius ir santykius su kitomis socialinėmis grupėmis, protesto formas, ypač deviantines (nusikaltimai, narkotikų vartojimas, laisvas seksualinis elgesys), taip pat tiria, kokią įtaką jaunimo socializacijai turi socialiniai institutai: šeima, mokykla, bendraamžiai, žiniasklaida. Jaunimo sociologijos tyrimai paspartėjo 20 amžiaus 6 dešimtmetyje, įvairiose šalyse ypač suaktyvėjus jaunimo judėjimams. Jaunimo sociologiją tyrė K. Mannheimas, M. Mead, J. S. Colemanas, A. N. Oppenheimas, D. Katzas, W. Horsteinas ir kiti. Nuo 20 amžiaus pabaigos daugiausia tiriama jaunimo judėjimai, subkultūra, jaunimo integracija darbo rinkoje. Jaunimo sociologija susijusi su miesto sociologija, meno sociologija, kultūros sociologija, švietimo sociologija, darbo sociologija, šeimos sociologija ir kitomis sociologijos sritimis.
2271