jausma, žmogaus emociniai išgyvenimai, išreiškiantys asmenybės motyvaciją (poreikius, vertybes, interesus ir kita). Siauresne prasme jausmų terminas vartojamas įvairių pojūčių (alkio, nuotolio jausmas), būsenų (nerimo, pasitikėjimo jausmas) subjektyviems išgyvenimams arba specifinių išgyvenimų sritims (kalbos, humoro jausmas) apibūdinti. Nuo emocijų, turinčių situacinį pobūdį ir trunkančių ribotą laiką, jausmai skiriasi pastovumu, žmogaus pastovių emocinių santykių su tikrovės objektais ir pačiu savimi raiška. Tokie santykiai yra svarbiausia žmogaus kaip asmenybės raidos sąlyga ir padarinys. Idealai, įsitikinimai, elgesio normos, tik tapę jausmų objektu, realiai skatina žmogaus veiklą. Kryptingai orientuodami į tuos objektus, atitinkančius asmenybės poreikius, ir skatindami veikti atsižvelgiant į juos jausmai reiškiasi kaip svarbiausios žmogaus gyvenimo gairės ir apibūdinami kaip asmenybės motyvacijos subjektyvi egzistavimo forma. Nuo jausmų priklauso daugybės su jais susietų situacinių emocijų turinys ir kryptis, pavyzdžiui, keičiantis aplinkybėms meilės jausmas sukelia džiaugsmą, pasididžiavimą mylimuoju, simpatiją jo draugams, sielvartą dėl nelaimės, apmaudą dėl klaidos, pavydą ir kita. Situacinės emocijos patikslina jausmų išreiškiamą emocinį turinį konkrečiomis aplinkybėmis ir skatina į jas nukreiptus veiksmus. Jausmus kryptingai ugdo šeima, mokykla, Bažnyčia ir kitos socialinės institucijos. Kiti jausmų šaltiniai – žmogaus prigimtis (pavyzdžiui, vaiko ir motinos, moters ir vyro jausmai) ir emociškai sukrečiantys gyvenimo įvykiai. Pagal gyvenimo sritis, kuriose reiškiasi, skiriami doriniai, religiniai, estetiniai, politiniai ir kiti jausmai. Pagal jausmų objekto pobūdį – konkretūs (pavyzdžiui, meilė vaikui) ir apibendrinti (meilė vaikams apskritai). Jausmas, įgavęs ypatingos skatinamosios galios ir tapęs vyraujančiu, vadinamas aistra.
388