Javà (Jawa, Džavà), sala Ramiajame vandenyne; viena Didžiųjų Sundos salų. Priklauso Indonezijai. Plotas 126 700 km2. Apie 150 mln. gyventojų (2019). Ilgis (iš vakarų į rytus) 1064 km, didžiausias plotis 160 kilometrų. Prie Javos šiaurinių krantų yra Javos jūra, prie pietinių – Indijos vandenynas. Vakaruose Javą nuo Sumatros skiria Sundos sąsiauris, rytuose nuo Bali salos – Bali sąsiauris, šiaurės rytuose nuo Maduros salos – Surabayos sąsiauris. Pietiniai krantai daugiausia aukšti, statūs, šiauriniai žemi, daugelyje vietų pelkėti, su lagūnomis. Šiauriniuose pajūriuose – aliuvinės lygumos. Išilgai salos tįso vulkaninių kalnų masyvai ir plynaukštės; dažniausias aukštis apie 1500 m, didžiausias – 3676 m (Semeru ugnikalnis). Yra 112 ugnikalnių, iš jų 16 veikiančių; 27 ugnikalnių aukštis daugiau kaip 2000 m, 10 ugnikalnių (Semeru, Slameto, Pangrango, Ciremay, Sumbingo, Merbabu, Lawu, Arjunos, Argopuro, Raungo) daugiau kaip 3000 metrų.
Bromo ugnikalnis
ežeras Telaga Warna – kairėje, Telaga Pengilon – dešinėje
Dažni žemės drebėjimai; sala, susidariusi Eurazijos ir Australijos–Indijos vandenyno litosferos plokščių riboje, subdukcijos zonoje, kurioje Indijos vandenyno litosferos plokštė grimzta po Rytų Azijos litosferos plokšte. Yra karstinių sričių (Sewu, Karangbolongo kalnai). Musoninis subekvatorinis klimatas. Kritulių: lygumose nuo 1000–1500 mm (rytuose) iki 2000–2500 mm (vakaruose), kalnuose 4000–7000 mm per metus. Didžiausios upės: Solo, Tarumas, Manukas, Serangas, Brantasas. Kalnuose yra vulkaninių ežerų. Nacionaliniai parkai: Meru Batiri, Bromo Tengger Semeru, Ujung Kulono nacionalinis parkas (pasaulio paveldo vertybė nuo 1991), Halimuno. Blambangano gamtos rezervatas. Borobuḍuro šventykla.
Istorija
Dabartinių javiečių protėviai į salą atsikėlė iš Pietryčių Azijos prieš 2500 metų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Javoje pradėjo plisti hinduizmas. 4 a. čia susikūrė Kalingos ir Tarumos valstybės. 7–13 a. dalis Javos priklausė Šrividžajos valstybei. 8 a. pradėjo plisti budizmas, 8 a. pabaigoje–9 a. pradžioje pastatyta budistų šventykla Borobuḍuras. 8–11 a. Javoje gyvavo budistinė Mataramo valstybė. 1292 į Javą įsiveržę mongolai buvo išstumti. 13 a. pabaigoje–16 a. sala priklausė Madžapahito valstybei. 13 a. Javoje pradėjo plisti islamas. 16 a. čia susikūrė keli sultonatai (Bantamas, Mataramas ir kiti). 16 a. pradžioje saloje pasirodė portugalai, bet neįsitvirtino.
1596 Javą pradėjo kolonizuoti olandai; Batavija (dabar Džakarta) tapo olandų Ost Indijos bendrovės veiklos centru. 1799, bendrovei bankrutavus, Javos valdymą perėmė Olandijos vyriausybė; Java buvo prijungta prie Olandijos Rytų Indijos. 19 a. pradžioje Javą trumpai valdė Prancūzija, 1811–16 – Didžioji Britanija. 1816 Java buvo grąžinta Olandijai. 1825–30 saloje vyko P. Dipo Negoro vadovaujamas sukilimas, kuris įgijo religinio karo prieš krikščionis pobūdį.
19 a. Javos ekonominė ir socialinė raida paspartėjo. Tai labai pakeitė salos demografinę padėtį (19 a. jos gyventojų padaugėjo nuo 6 mln. iki 30 milijonų). Nuo 1903 kolonijinė valdžia vietos gyventojus po truputį pradėjo įtraukti į vietos valdymą. 1942–45 Javą buvo okupavusi Japonija. Nuo 1945 sala priklauso Indonezijai.
2006 07 17 Indijos vandenyne (į pietvakarius nuo salos) įvykęs žemės drebėjimas (magnitudė 7,7, hipocentras apie 50 km gylyje) sukėlė cunamį, kuris suniokojo 177 km ilgio pakrantę (žuvo apie 670 žmonių, sužeista daugiau kaip 9000).