javiẽčių kalbà, viena gausiausių austroneziečių šeimos indoneziečių grupės kalbų. Vartojama Javos, Sumatros, Kalimantano salose (Indonezija), Malaizijoje, Singapūre, Suriname. Iš viso daugiau kaip 68 mln. kalbančiųjų (2015). Skiriama senoji literatūrinė, arba kavi (iki 12–13 a.), vidurinė (14–16 a.) ir naujoji (nuo 17 a.) javiečių kalba. Fonetikai būdingi alveoliniai priebalsiai t, d. Gramatikos sandara artima agliutinacinių kalbų tipui, turi ir izoliacinių kalbų bruožų. Yra skolinių iš indų, arabų, olandų, anglų ir kitų kalbų. Būdingas leksikos bruožas – skirtinga kasdieninė ir oficiali žodžių vartosena (pvz., ‘šuo’ buitiniame stiliuje asu, aukštajame – segawon). Seniausi rašto paminklai iš 8–9 amžiaus. Iki 13 a. vartotas savitas kavi raštas, kilęs iš pietų indų rašto, nuo 14 a. lygiagrečiai vartojami arabų ir iš kavi rašto kilusio čarakano, nuo 17–18 a. lotyniškieji rašmenys. Nuo 20 a. čarakano raštu spausdinama tik senoji, arabų – religinė literatūra.
330