Jazmnų revoliùcija, 2010–11 pilietiniai neramumai Tunise, lėmę demokratines permainas šalyje ir regione. 2010 12 antroje pusėje Tunise prasidėję masiniai piliečių protestai prieš ilgametį (nuo 1987) diktatorišką prezidento Z. el A. Ben Ali režimą per 4 savaites privertė jį atsisakyti posto ir laikomi vadinamojo Arabų pavasario, 2011 pirmoje pusėje apėmusio didelę dalį arabų šalių, pradžia. Pačiame Tunise žinomi Orumo revoliucijos pavadinimu, Vakaruose jie buvo pavadinti pagal Tuniso nacionalinį augalą – jazminą.
Masiniai protestai prieš vyriausybę prasidėjo po 2010 12 17 įvykusio incidento, kai jaunas tunisietis Muchamadas Buazyzi po kivirčo su Sidi Būzido miestelio savivaldybės atstovais ir vietiniais policijos pareigūnais save padegė. Savivaldybės tarnautojų ir policijos pareigūnų elgesys su M. Buazyzi paskatino tiek miesto, tiek netrukus ir sostinės Tuniso gyventojus išeiti į gatves protestuoti prieš režimo brutalumą. Protestuotojai t. p. smerkė šalyje suvešėjusią korupciją, pilietinių ir politinių teisių ir laisvių varžymą, augantį skurdą ir nedarbą, reikalavo reformų. Prie protestų prisijungė šalies įtakingos profesinės sąjungos. Teisėsaugos struktūroms bandant jėga išvaikyti protestuotojus abiejose pusėse kilo smurto proveržių, kurie pareikalavo žmonių (daugiausia protestuotojų) gyvybių. Protestuotojai atmetė Z. el A. Ben Ali mėginimus keisti vyriausybės sudėtį ir reformų pažadus – jie reikalavo, kad atsistatydintų pats Z. el A. Ben Ali. Po 2011 01 04, kai M. Buazyzi nuo sužalojimų mirė, padėtis šalyje tapo dar labiau įtempta – prasidėjo masiniai streikai, uždarytos mokyklos ir universitetai, galiausiai 01 14 paskelbta nepaprastoji padėtis. Tą pačią dieną Z. el A. Ben Ali per nacionalinę televiziją paskelbė, kad atsistatydina iš prezidento pareigų. Netrukus paaiškėjo, kad tądien jis pabėgo iš šalies (prieglobstį suteikė Saudo Arabija). Protestuotojai pasiekė savo – 23 m. šalį valdžiusio diktatoriaus Z. el A. Ben Ali režimas buvo nuverstas.
Z. el A. Ben Ali pasitraukimą lydėjo politinė suirutė, nebuvo aišku, kas turi teisę perimti prezidento įgaliojimus – ministras pirmininkas ar parlamento pirmininkas. Konstituciniam teismui per kelias dienas pateikus išaiškinimą, laikinuoju prezidentu tapo parlamento pirmininkas Fuadas Bemaza, o ministras pirmininkas Muchamadas Ghanuši suformavo laikinąją vyriausybę, į kurios sudėtį buvo įtraukti opozicijoje Z. el A. Ben Ali režimui buvusių partijų vadovai, tačiau liko ir pabėgusio prezidento partijos Konstitucinio demokratinio susirinkimo atstovų. Dėl vyriausybėje likusių Z. el A. Ben Ali parankinių šalyje vis nesiliovė protestai, prasidėjo plėšikavimai ir ginkluoti susirėmimai tarp pabėgusio prezidento šalininkų ir valstybės jėgos struktūrų, kurių vadovybė paskelbė ginsianti revoliuciją. 2011 01 27 vyriausybė dar sykį performuota, joje neliko buvusios valdančiosios partijos atstovų, tačiau ministru pirmininku išliko dar Z. el A. Ben Ali paskirtas M. Ghanuši.
protestuotojų ir karių susirėmimas prie vyriausybės rūmų Tunise (2011 01 24)
Netrukus buvo pakeisti aukščiausio rango valstybės tarnautojai ir gubernatoriai. Protestai prieš ministrą pirmininką nesiliovė, kol galiausiai 02 27 jis atsistatydinimo. Naujoji laikinoji vyriausybė liko ištikima demokratizacijos kursui, buvo patvirtinta naujo parlamento rinkimų data (07 24). Iš vyriausybės pasitraukus buvusios valdančiosios partijos atstovams ir uždraudus pačią partiją, protestai atslūgo, o apsivaliusios teisėsaugos struktūros padedant kariuomenei sugebėjo šalyje atkurti saugumą ir tvarką. Atidėtus parlamento rinkimus (įvyko 10 23) laimėjo nuosaikių religinių reformatorių Atgimimo partija (Ennahda, an-Nahda), kuri buvo uždrausta valdant Z. el A. Ben Ali, o jos lyderiui iki revoliucijos teko gyventi tremtyje. Atgimimo partijai laimėjus parlamento rinkimus ir suformavus naują nuolatinę vyriausybę Tuniso 2010–11 revoliucija baigėsi. Skirtingai nei daugelyje arabų šalių, kurias palietė vadinamasis Arabų pavasaris, Tunise išties įvyko demokratinė revoliucija – šalis pasuko daugiapartinės politinės sistemos ir demokratizacijos keliu.
844
Orumo revoliucija