Charcot Jean‑Martin (Žanas Martenas Šarkò) 1825 11 29Paryžius 1893 08 16Morvan (Nièvre’o departamentas), prancūzų gydytojas neurologas. J.‑B. Charcot tėvas. Prancūzijos medicinos akademijos (1873) ir Prancūzijos instituto mokslų akademijos (1883) narys. Neuropatologijos ir psichiatrijos vienas pradininkų.
1853 baigė Paryžiaus universiteto Medicinos fakultetą. 1860–93 dėstė Paryžiaus universitete; profesorius (1860). Nuo 1862 dirbo Paryžiaus Salpêtrière ligoninėje, 1882 joje įsteigė pirmąją Europoje neurologijos kliniką. 1880 įkūrė žurnalą Archives de neurologie. Tyrė drebamąjį paralyžių, reumatoidinį poliartritą; bronchų astma sergančiųjų skrepliuose rado kristalų (vadinamieji Charcot ir Leydeno kristalai). 1865 aprašė išsėtinės ir šoninės amiotrofinės sklerozės (vadinamoji Charcot liga) simptomus. Nuo 1870 pradėjo tirti isteriją, nervų ligų paveldimumą. Įrodė, kad isterija gali sirgti ir vyrai, pirmasis pradėjo ją gydyti hipnoze. Parašė apie 700 mokslinių straipsnių ir knygų. Svarbiausias veikalas – Pamokos apie nervų sistemos ligas Salpêtrière ligoninėje (Leçons sur les maladies du système nerveux faites à la Salpêtrière 5 tomai 1872–93).
Jean-Martin Charcot