Jeano‑Philippeʼo Rameau portretas (raižinys, apie 1771, dailininkas Guillaumeʼas-Philippeʼas Benoist, pagal Jeano Bernardʼo Restouto sukurtą portretą)
Rameau Jean‑Philippe (Žanas Filipas Ramò) krikštytas 1683 09 25Dijon 1764 09 12Paryžius, prancūzų kompozitorius, muzikologas, vargonininkas. Harmonijos mokslo pradininkas, žymiausias prancūzų lyrinės tragedijos atstovas. Muzikos mokėsi pas savo tėvą vargonininką, keletą mėnesių – Milane. 1702–22 dirbo vargonininku Avinjone, Paryžiuje, Dijone, Lione, Clermont‑Ferrand’e, gilinosi į muzikos teoriją, pradėjo komponuoti. 1722 pabaigoje ar 1723 pradžioje įsikūrė Paryžiuje. Per pirmąjį dešimtmetį čia sukūrė muzikos mugės teatrų spektakliams, išspausdino pjesių klavesinui II ir III knygas, rašė į spaudą, garsėjo kaip vargonininkas. 1731–53 vadovavo mecenato Alexandreʼo Jeano Josepho Le Riche’o de La Poupelinière’o (1693–1762) rūmų orkestrui. 1745 jam suteiktas karališkojo kompozitoriaus titulas (Compositeur de musique du cabinet du roi).
Kūryba
Ilgainiui J.‑Ph. Rameau pasišventė beveik vien tik sceninės muzikos kūrybai. Sukūrė apie 30 kūrinių: lyrinių tragedijų, operų baletų, baletų, komiškųjų operų, divertismentų, pastoralių. Sceniniuose veikaluose vyrauja sumelodintas rečitatyvas (jam artima ir arijų melodika). Akompanuojančių instrumentų partijos kartais beveik lygiareikšmės balsui. Nemažai vietos skiriama ansambliams, dar daugiau – chorams, kartais jiems analogiškoms baleto scenoms. Išnaudojamos ekspresinės ir tembrinės orkestro galimybės. Itin svarbi jo muzikos kalbos savybė – novatoriška, didelių raiškos galimybių harmonija; ji ir tapo aštrių to laikotarpio polemikų pagrindine tema.
Jo pjesės klavesinui – prancūzų muzikai būdingi garsų tapybos pavyzdžiai.
J.‑B. Lully operos tradicijos šalininkai priešiškai sutiko operą Ipolitas ir Arisija. Per J.‑Ph. Rameau ir J.‑B. Lully šalininkų ginčą pastarieji J.‑Ph. Rameau stiliaus naujoves vadino svetimybėmis (italianizmais). Prasidėjus kivirčui (bufonų karas) tarp italų opera buffa ir prancūzų lyrinės tragedijos šalininkų, bufonininkai J.‑Ph. Rameau muzikoje matė tik dirbtinį mokytumą, natūralumo trūkumą, harmonijos painiavas. J.‑Ph. Rameau kūrybingai išplėtojo J.‑B. Lully tradicijas ir parengė dirvą Chr. W. Glucko operoms.
Kūriniai
1733 sukūrė pirmąsias operas: Samsonas (Samson, pagal Voltaire’o libretą; neatlikta, muzika neišliko) ir Ipolitas ir Arisija (Hyppolite et Aricie, pagal S.‑J. Pellegrino libretą).
Kiti kūriniai: lyrinės tragedijos Kastoras ir Poluksas (Castor et Pollux 1737), Dardanas (Dardanus 1739), Zaratustra (Zoroastre 1749), operos baletai Galantiškosios Indijos (Les Indes galantes 1735, Indija reiškia bet kokį egzotišką, tolimą kraštą), Hebės šventės (Les Fêtes d’Hébé 1739), Polihimnijos šventės (Les Fêtes de Polymnie 1753), Šlovės šventykla (Le Temple de la Gloire, pagal Voltaire’o libretą, 1745), komedija baletas Navaros princesė (La Princesse de Navarre, pagal Voltaire’o libretą, 1745), komiškoji opera Platėja (Platée 1745), herojinės pastoralės Zaisas (Zaïs, 1748), Nais (Naïs 1749), Dafnis ir Eglė (Daphnis et Eglé 1753), vienaveiksmiai baletai Pigmalionas (Pygmalion 1748), Girlianda (La Guirlande 1751), Sibaritai (Les Sybarites 1753), Zefyra (Zéphire 1754), lyrinė komedija Paladinai (Les Paladins 1760), 4 rinkiniai klavesinui (1706, 1724, 1728, 1741); juose pagal tonacijas sugrupuotos 65 miniatiūros, tarp jų – Atodūsiai (Les Soupirs), Linksmoji (La Joyeuse), Kaimietė (La Villageoise), Sūkuriai (Les Tourbillons), Laukiniai (Les Sauvages), koncertinių pjesių rinkinys Pièces de clavecin en concerts (1741, 19 miniatiūrų klavesinui, smuikui arba fleitai ir tenorinei violai arba II smuikui, sudėliotų į penkis ciklus), 5 motetai solistams, dvigubam chorui ir orkestrui (1713–22, vienas neišliko, tarp jų – 3 didieji), 6 kantatos balsui (viena – 2 balsams) su skaitmeniniu bosu, viola, vienu arba dviem smuikais.
Veikalai
J.‑Ph. Rameau pagarsėjo kaip žymiausias 18 a. pirmos pusės muzikos teoretikas, kuris sukūrė klasikinės harmonijos teorijos pagrindus, jos teiginius išdėstė traktatuose, tarp jų – Traktatas apie harmoniją (Traité de l’ harmonie 1755), Naujoji teorinės muzikos sistema (Nouveau système de musique téorique 1726), Harmonijos kilmė (Génération harmonique 1737).
L: A. Ambrazas Nuo Carlino iki Rymano Vilnius 1980; J. Malignon Rameau Paris 1960; H. Pischner Die Harmonielehre Jean‑Philippe Rameaus Leipzig 1967; Th. Christensen Rameau and Musical Thought in the Enlightenment Cambridge 1993; C. Kintzler Jean‑Philippe Rameau Minerve 2000; G. Sadler The Operas of Jean‑Philippe Rameau Cambridge 2004.
2309
1552