Hall Jeffrey Connor (Džefris Konoras Hòlas) *1945 05 03 Niujorkas, Jungtinių Amerikos Valstijų biologas, genetikas. Dr. (1971). Jungtinių Amerikos Valstijų menų ir mokslų akademijos (2001) ir Nacionalinės mokslų akademijos (2003) narys.
Išsilavinimas ir profesinė veikla
1967 baigęs Amhersto koledžą Vašingtono universitete Seattle dirbo L. Sandlerio laboratorijoje. 1971–73 dirbo mokslinį darbą Kalifornijos technologijos institute Pasadenoje (podoktorantūros studijos). 1974 Brandeiso universiteto Walthame profesorius (1986; nuo 2004 – profesorius emeritas). 2004–12 Meino universiteto profesorius. Kelių mokslinių žurnalų redaktorius.
Mokslinė veikla
Jeffrey Connor Hall
Mokslinių darbų pagrindinė sritis – vaisinės muselės (Drosophila melanogaster) neurologijos ir elgesio tyrimai. J. C. Hallas atskleidė esminius cirkadinių ritmų mechanizmus ir seksualinės diferenciacijos nervų sistemoje pagrindus. L. Sandlerio laboratorijoje analizavo nuo amžiaus priklausančius fermentų pokyčius vaisinės muselės organizme, t. p. genų įtaką chromosomų mejozei. 8 dešimtmečio pabaigoje, bendradarbiaudamas su Florianu von Schilcheriu, nustatė vaisinės muselės nervų sistemos sritis, reguliuojančias patinėlių piršlybų elgesį, išaiškino, kad patinėliai viliojimo šokį kuria ritmiškai, įprastu maždaug vienos minutės laikotarpiu. Vėliau J. C. Hallas su kitais pastebėjo pakitusį mutavusios vaisinės muselės (su nenormaliais kasdieniais miego ir pabudimo ciklais) piršlybų elgesį. Miego ir budrumo sutrikimų priežastis buvo iki tol nežinomo geno, dėl jo įtakos cirkadiniam ritmui pavadinto periodo genu (per), mutacijos. 1984 su M. Rosbashu išaiškino miego ir pabudimo ciklus reguliuojantį periodo geną X chromosomoje; šis genas koduoja baltymą, kaupiamą naktį, bet suyrantį dieną.
Su Charalambosu Kyriacou nustatė, kad per geno mutacija gali pakeisti piršlybų dainų ciklus, t. p. išsiaškino, kaip ji keitė cirkadinį ritmą: pers alelis sukėlė trumpesnį (maždaug 40 s) virpesį, perl alelis – ilgesnį (maždaug 76 s) virpesį, o pero lėmė dainą, kuri neturėjo reguliaraus virpesio. Maždaug tuo pačiu metu M. W. Youngas Rockefellerio universitete Niujorke savarankiškai išskyrė tą patį geną. 1990 su M. Rosbashu ir Paulu Hardinu atrado, kad per geno koduojamas periodo baltymas (PER) atlieka svarbų vaidmenį slopindamas savo paties transkripciją, sukūrė transkripcijos ir transliacijos neigiamo grįžtamojo ryšio modelį (angl. Negative Transcription-Translation Feedback Loop, TTFL), kuris yra pagrindinis vaisinės muselės cirkadinio laikrodžio mechanizmas. Šiame modelyje per geno ekspresija padidina PER baltymo kiekį. Pasiekus tam tikrą PER koncentraciją, per geno ekspresija sumažėja, todėl PER lygis t. p. sumažėja – tai vėl skatina didesnį per geno pasireiškimą. Vaisinės muselės smegenyse PER baltymas kaupiasi naktį, o dieną jo kiekis mažėja. Šis baltymas gaminamas tol, kol jo kiekis pasiekia tam tikrą lygį, o tada jo sintezė slopinama. Tokiu būdu baltymų gamyba reguliuojama nenutrūkstamu 24 val. ciklu.
1997 su Susan Renn, Jae Parku, M. Rosbashu ir Paulu Taghertu nustatė, kad genai, kurie yra TTFL dalis, yra ekspresuojami viso kūno ląstelėse. Nepaisant to, kad šie genai buvo identifikuoti kaip būtini cirkadinio laikrodžio genai, įvairiose kūno dalyse jie reiškėsi skirtingu ląsteliniu lygiu. 2003 J. C. Hallas nustatė, kad pigmento sklaidos faktoriaus baltymas (angl. Pigment Dispersing Factor, PDF) padeda kontroliuoti šių genų cirkadinį ritmą ir prisideda prie lokomotorinio aktyvumo ląstelėse pasireiškimo.
Tirdamas museles, turinčias nevaisingumo (fru) geną, patvirtino jo, kaip pagrindinio piršlybų reguliatoriaus, vaidmenį. Ištyręs kelias fru geno mutacijas J. C. Hallas išsiaiškino, kad turintys nepakankamai FruM baltymo patinai mažai ar visai nesipiršo patelėms, nesugebėjo sukurti piršlybų dainos atsikartojimo komponento, nebandė poruotis ir rodė padidėjusį susidomėjimą kitais patinėliais. J. C. Hallas t. p. atrado papildomų ritmą reguliuojančių genų ir išsiaiškino mechanizmus, kuriais šviesa ir kiti veiksniai daro įtaką vaisinių muselių cirkadiniam laikrodžiui.
Apdovanojimai
Gruberio premija (2009), Kanados Gairdnerio tarptautinis apdovanojimas (2012), Wiley biomedicinos mokyklų ir Šao tarptautinių Medicinos mokyklų premija (2013), Nobelio fiziologijos ir medicinos premija (2017, visos su M. Rosbashu ir M. W. Youngu).
1730