jgeriai (vok. Jäger), 17–19 a. kai kurių Europos kariuomenių lengvųjų pėstininkų kareiviai. Pirmą kartą jėgeriai minimi per Trisdešimties metų karą (1618–48). Paplito kaip kiekvienos kuopos taiklių šaulių padalinys, kurio užduotis – per mūšį naikinti priešo karininkus. 17–18 a. jėgerių daliniai buvo suformuoti Brandenburgo kunigaikštystės, Prūsijos, Rusijos, Austrijos, Prancūzijos kariuomenėse. Kaip pėstininkų rūšis išplito per Septynerių metų karą (1756–63). 18 a. jėgeriai dažniausiai atlikdavo žvalgybos ir sargybos funkcijas. Mūšiuose dažniausiai kaudavosi skleistine rikiuote pagrindinių pėstininkų pajėgų priekyje bei sparnuose, remdavo kavaleriją, stengdavosi apeiti arba apsupti priešą; dažniausiai buvo ginkluoti graižtviniais šautuvais. 19 a. ištobulėjus šaunamajam ginklui, jėgeriai susiliejo su kitais pėstininkais.
18 a. vidurio šauliai – jėgerių atitikmuo – buvo naudojami J. F. Radvilos milicijoje. Per 1775–76 karines reformas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės janyčarų vėliava performuota į Didžiosios buožės šaulių vėliavą (1777 turėjo 96 karius).