Jehùvas 882 pr. Kr. (?) 814 ar 813 pr. Kr., Izraelio karalius (841 ar 842–814 ar 815 prieš Kristų). Daugiausia duomenų apie Jehuvą pateikia Biblijos Karalių antra knyga.
9 a. pr. Kr. viduryje buvo Izraelio karaliaus Jehoramo (valdė 849–842 ar 852–841 pr. Kr.) kariuomenės vadas. Mūšyje su aramėjais sužeidus Jehoramą, pranašas Elijas paskelbė Jehuvą karaliumi. Surengęs sąmokslą Jehuvas Jezreelyje (buvęs miestas dabartinio Izraelio šiaurėje) nužudė Jehoramą, t. p. sužeidė šio sūnėną Judėjos karalių Ahaziją (netrukus mirė). Jehoramo motina Jezabelė pasityčiojusi iš Jehuvo buvo išmesta pro rūmų langą, jos kūnas sudraskytas šunų. Užgrobęs valdžią Jehuvas įsakė surasti ir išžudyti visus galimus pretendentus į Izraelio sostą; nužudyta apie 100 karaliaus Omri, valdžiusio 880–874 (ar 873) pr. Kr., palikuonių. Pasiskelbęs Jahvės sekėju ir užėmęs Izraelio sostinę Samariją išžudė Baalo garbintojus, sunaikino jų stabus ir sugriovė šventyklą. Nuolat spaudžiamas karaliaus Hazaelio vedamų aramėjų (užėmė Izraelio žemes į rytus nuo Jordano upės) ir norėdamas užsitikrinti paramą prieš juos, pripažino Asirijos karaliaus Salmanasaro III viršenybę ir mokėjo jam duoklę.
Jehuvas nusilenkia Salmanasarui III (Juodojo obelisko, 827–825 pr. Kr. sukurto iš klinties, saugomo Britų muziejuje, bareljefas)