Jemèno istòrija
Senovės laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinio Jemeno teritorija senovėje vadinta Pietų Arabija, čia buvo vienas svarbiausių Artimųjų Rytų civilizacijos centrų. Antikos laikais kraštas buvo vadinamas Laimingąja Arabija (lotynų kalba – Arabia Felix). Antrame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų čia gyvavo Maino, Sabos, Chadramauto, Katabano valstybės. Jos Egiptui, Graikijai, Romai ir Vakarų Azijos kraštams tiekė kvapiąsias dervas; iš to praturtėjo ir siekė kontroliuoti per Arabijos pusiasalį iš pietų einantį karavanų prekybos kelią, vadinamą kvepalų keliu. Mainas ir Saba buvo ir žemdirbystės bei gyvulininkystės centrai. 115 pr. Kr. Pietų Arabijos pietvakariuose susikūrė Chimjaritų karalystė; apie 4 a. čia paplito krikščionybė, vėliau – ir judaizmas. 525 Chimjaritų karalystę nukariavo Aksumo karalystė. 575 kraštą užėmė Sasanidų valdoma Persija. 628 dabartinio Jemeno teritoriją nukariavo arabai ir ją prijungė prie Kalifato; krašte paplito islamas.
Barrano šventyklos prie Maribo liekanos
661–750 čia valdė Omejadų, 750–1258 – Abasidų dinastijos. 8–9 a. sustiprėjo charidžitų, 9 a. pabaigoje – šiitų zaiditų veikla. Šiuo laikotarpiu Jemeno teritorijoje susikūrė kelios trumpai gyvavusios, daugiau ar mažiau Fatimidams pavaldžios valstybėlės. 13 a. viduryje–1451 šalį valdė Rasulidų dinastija; šis laikotarpis vadinamas Jemeno aukso amžiumi: klestėjo kultūra, mokslas, literatūra, architektūra. Nuo 1451 valdė iš vienos vietos genčių kilusi Tachyridų dinastija.
karalienės Arvos mečetė Džibloje (11 a.)
Naujieji laikai
1536 Jemeną užėmė turkai. 17 a. pradžioje prieš juos prasidėjo sukilimas, turkai buvo išvyti. 1635 Jemeno šiaurinėje dalyje susikūrė zaiditų imamų valdoma valstybė (imamatas), Jemeno pietinėje dalyje buvo imamams nepavaldžių kunigaikštysčių.
Adeno vaizdas (1860, žurnalo LʼIllustration iliustracija)
1819–40 imamatas priklausė Egiptui, vėliau užimtas turkų; nuo 1872 Jemeno šiaurinė dalis buvo Osmanų imperijos vilajetas (provincija); imamai liko tik religiniai vadovai. 1873 turkai pripažino Didžiosios Britanijos valdžią Adene (užimtas 1839). Nuo 19 a. viduryje britai su Jemeno pietinės dalies šeichais, sultonais, emyrais, genčių sąjungų vadovais sudarinėjo vadinamąsias draugystės ir protektorato sutartis. 20 a. pradžioje Didžiosios Britanijos valdas Jemeno pietinėje dalyje sudarė Adeno kolonija (Adeno miestas, Kurija Murijos ir Perimo salos), Rytų ir Vakarų Adeno protektoratai ir Kamarano sala; visos britų valdos Jemeno pietinėje dalyje buvo vadinamos bendru Adeno vardu.
1903–05 nustatyta turkų ir britų valdų siena. Nuo 1904 Jemeno šiaurinėje dalyje vyko sukilimas prieš turkus, kuriam vadovavo imamas Jachja, 1908 iškovota autonomija – imamas, be religinės, gavo ir pasaulietinę valdžią; Osmanų imperijos sultonas liko nominalus Jemeno valdovas.
imamo Jachjos rezidencija Vadi Dare prie Sanos (pastatyta 20 a. 3 dešimtmetyje)
Šiaurės Jemenas (1962–1990 Jemeno Arabų Respublika)
Žlugus Osmanų imperijai, 1919 imamas Jachja paskelbė Jemeno nepriklausomybę. Valstybei priklausė Arabijos pusiasalio pietvakarių dalis, vakaruose ji priėjo prie Raudonosios jūros. Sostinė Sana. 1926 su Italija, turinčia tikslą įsitvirtinti šalyje, pasirašyta prekybos sutartis. Siekdamas atsvaros italų įtakai Jachja 1928 pasirašė sutartį su SSRS. 1934 Jachja pralaimėjo karą su Saudo Arabija dėl ginčijamų pasienio teritorijų. Pagal 1934 sutartį Didžioji Britanija pripažino Jachją suvereniu valdovu, Šiaurės Jemeno teritorinių pretenzijų britų protektorato šeichams ir Adeno kolonijai sprendimas atidėtas iki 1974. Valdant Jachjai valstybė tapo centralizuota teokratine monarchija. Vengdamas užsienio valstybių įtakos Jachja vykdė Šiaurės Jemeno tarptautinės izoliacijos politiką, nepritarė naujovėms; per Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) buvo neutralus. 1948 Jachja buvo nužudytas; netrukus valdžią užgrobusius sąmokslininkus nuvertė ir imamu tapo Jachjos sūnus Achmadas Ibn Jachja. Jis tęsė tėvo konservatyvią politiką, bet didėjant visuotiniam nepasitenkinimui 1955, po nesėkmingo bandymo įvykdyti karinį perversmą, pradėjo mažinti valstybės tarptautinę izoliaciją. Per antrąjį arabų–Izraelio (Sueco, 1956–57) karą (arabų–Izraelio karai) Šiaurės Jemenas rėmė Egiptą.
Achmedo Ibn Jachjos šalininkai prie Katabos forto (1955)
1962 Achmadas Ibn Jachja mirė, netrukus per karinį perversmą (1962 09 26–27; vadovas A. A. as Sallalis) nuversta monarchija, paskelbta Jemeno Arabų Respublika. Monarchijos šalininkų (juos rėmė Saudo Arabija) ir priešininkų (rėmė Egiptas) vidaus karas 1970 baigėsi kompromisu: valstybė liko respublika, bet vyriausybės nariais paskirta ir monarchistų. 1968 įkurta Respublikos Taryba (aukščiausioji valdžios institucija). Bendradarbiauta su Vakarų (daugiausia su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis) ir arabų (ypač su Saudo Arabija) valstybėmis. 1972 kilo pasienio karinis konfliktas su Jemeno pietuose dalyje, buvusiose britų valdose, 1967 susikūrusia Jemeno Liaudies Demokratine Respublika (iki 1970 Pietų Jemeno Liaudies Respublika); tarpininkaujant arabų valstybėms pasirašytos paliaubos, numatyta ateityje sukurti vieną Jemeno valstybę.
1974 įvykdytas karinis perversmas; sudaryta karinė vyriausybė. Vidaus padėtis buvo nestabili: kelis kartus pasikėsinta į valstybės vadovus (1977 ir 1978 nužudyti prezidentai), vyko genčių tarpusavio vaidai. 1979 vėl kilo ginkluotas konfliktas su Jemeno Liaudies Demokratine Respublika (nutrauktas tarpininkaujant Arabų lygai). 8–9 dešimtmetyje dar labiau stiprėjo ryšiai su arabų ir Vakarų valstybėmis.
Pietų Jemenas (1967–1970 Pietų Jemeno Liaudies Respublika, 1970–1990 Jemeno Liaudies Demokratinė Respublika)
Po II pasaulinio karo Didžiosios Britanijos valdose, Arabijos pusiasalio pietuose, pradėta naftos gavyba ir eksportas (britai Adeno mieste pastatė naftos perdirbimo įmonę). 1947 Adene įsteigta Įstatymų Leidžiamoji Taryba; nuo 1958 jos daugumą sudarė renkami nariai. 1959–67 Adenas priklausė regione savo įtaką siekiančios stiprinti Didžiosios Britanijos iniciatyva sukurtai Pietų Arabijos Federacijai (iki 1963 Pietų Arabijos emyratų federacija). 7 dešimtmetyje Adene sustiprėjo išsivadavimo kova.
1967 11 28 paskelbta nepriklausoma Pietų Jemeno Liaudies Respublika. Valstybei priklausė Arabijos pusiasalio pietinė dalis, Sokotros, Perimo, Kamarano, Kurija Murijos ir kitos mažesnės salos; pietuose ji priėjo prie Arabijos jūros ir Adeno įlankos. Sostinė Adenas. 1967 Didžioji Britanija išvedė savo kariuomenę; šalis tapo Jungtinių Tautų ir Arabų lygos nare. Kairiosios krypties politinės organizacijos Liaudies išlaisvinimo frontas pirmininkas M. K. aš Šabi tapo prezidentu, vyriausybės vadovu ir kariuomenės vyriausiuoju vadu. 1969 jis nuo valdžios buvo nušalintas, įkurta Prezidento taryba (priklausė 5 nariai). Šiuo laikotarpiu vykdytos reformos (agrarinė, užsienio bankų, draudimo ir prekybos bendrovių nacionalizavimo, švietimo), siekta išplėsti moterų teises. Dėl socialistinės orientacijos bei glaudžių santykių su SSRS vadovaujamo Rytų bloko valstybėmis (1979 dvidešimčiai metų sudaryta bendradarbiavimo sutartis su SSRS) ryšius su Jemeno Liaudies Demokratine Respublika nutraukė dauguma arabų šalių.
Jemeno Respublika
Jau po 1972 Jemeno Arabų Respublikos ir Jemeno Liaudies Demokratinės Respublikos pasienio karinio konflikto, tarpininkaujant arabų vienybės siekiančioms arabų valstybėms, buvo pasirašytos paliaubos ir numatyta ateityje sukurti vieną Jemeno valstybę. 1990 05 22 priimta deklaracija dėl Jemeno Arabų Respublikos (9 dešimtmečio pabaigoje turėjo 9,3 mln. gyventojų) ir Jemeno Liaudies Demokratinės Respublikos (apie 1,8 mln. gyventojų) suvienijimo, kuriam pritarė ir skatino arabų šalys, siekiančios regione politinio stabilumo ir SSRS įtakos mažėjimo. Susijungimas buvo naudingas ir Jemeno Arabų Respublikai, ir Jemeno Liaudies Demokratinei Respublikai: baigėsi ginkluoti konfliktai dėl ginčytinų pasienio teritorijų, didelės pajamos už naftą, kurios daugiausia gaunama šiaurinėje dalyje, pagerino šalies pietinės dalies ekonominę padėtį, šiaurinė dalis gavo priėjimą prie Adeno įlankos ir Arabijos jūros.
A. A. Salecho portretas ir politiniai plakatai virš Šibamo miesto vartų (2006 09 12)
Suvienyto Jemeno (Jemeno Respublika) prezidentu tapo Jemeno Arabų Respublikos prezidentas A. A. Salechas, vyriausybės vadovu – Jemeno Liaudies Demokratinės Respublikos vadovas B. al Attasas; sostinė Sana. Buvusi abiejų valstybių politinė orientacija lėmė Jemeno politinę nesantaiką; suvienijimui nepritarė islamo fundamentalistai. 1990 Irakui okupavus Kuveitą (Persijos įlankos karas) Jemenas rėmė Iraką, dėl to neteko Jungtinių Amerikos Valstijų teiktos finansinės paramos (pablogėjo ekonominė ir socialinė padėtis), iš Saudo Arabijos buvo išsiųsti Jemeno piliečiai (keli šimtai tūkstančių darbininkų). 1991 priimta konstitucija. Per 1993 įvykusius pirmuosius visuotinius daugiapartinius parlamento rinkimus (dalyvavo ir moterys) daugumą balsų gavo A. A. Salecho vadovaujama partijų koalicija Visuotinis liaudies kongresas bei partija Islah (abi atstovauja Šiaurės Jemenui) ir Jemeno socialistinė partija (įkurta 1978 Jemeno Liaudies Demokratinėje Respublikoje). 1994 04 Jemeno šiaurinės ir pietinės dalių politinė nesantaika virto trumpalaikiu vidaus karu, jam pasibaigus Jemeno šiaurinės dalies politinė įtaka dar labiau sustiprėjo.
2271
Jemenas 21 amžiuje
21 a. Jemeno raidą sąlygojo aštrėjantys pilietiniai konfliktai, užsienio šalių karinė intervencija, didėjantis politinis ir ekonominis nestabilumas bei humanitarinė krizė.
1990–2012 prezidento pareigas ėjo A. A. Salechas (laimėjo tiesioginius prezidento rinkimus 1999 ir 2006). Valdymo pradžioje, 20 a. 9 dešimtmeyje, A. A. Salechas gerino iki tol įtemptus santykius su Persijos įlankos šalimis, siekė stiprinti ekonomiką šaliai pritraukiant užsienio investicijas. 2000 su Saudo Arabija pasirašyta sienos demarkacijos sutartis leido sumažinti pasienio konfliktų ir atnaujinti ekonominius ryšius. 21 a. ekonominės reformos sustojo. Skurdo, nedarbo bei maisto nepritekliaus lygis šalyje sparčiai didėjo. 2011 Jemene kilo demokratinių reformų reikalaujančios demonstracijos (Arabų pavasaris). Vyriausybės pajėgoms pradėjus žudyti demonstrantus, prezidentas A. A. Salechas prarado kariuomenės vadų ir tarptautinės bendrijos palaikymą ir perleido prezidento postą viceprezidentui A. R. M. Hadi. Jis 2012 suformavo nacionalinės vienybės vyriausybę (įtraukta opozicijos atstovų). Buvęs prezidentas A. A. Salechas išlaikė politinę įtaką. A. R. M. Hadi valdymo metais (nuo 2012) susiskaldymas ir pilietiniai konfliktai intensyvėjo, prasidėjo badas.
Ekonominio nuosmukio paaštrintas visuomenės susiskaldymas peraugo į tris persidengiančius ginkluotus vidaus konfliktus: 1) tarp šiitišką islamo versiją išpažįstančių husių (hučių; judėjimo oficialus pavadinimas Ansar Allah, lietuvių k. Dievo pagalbininkai) sukilėlių ir sunitams atstovaujančios Jemeno vyriausybės bei juos remiančių užsienio šalių pajėgų; 2) tarp centrinės valdžios pajėgų ir separatistinių pietinių Jemeno provincijų; 3) tarp Jemeno pajėgų ir dalį šalies kontroliuojančių teroristinių organizacijų.
prezidentui A. R. M. Hadi lojalūs kariai, kovojantys su husių sukilėliais (Taizas, 2016 11 30)
Husių ir vyriausybės konfliktas. 2004–20 šiaurinėse šalies provincijose vyko čia gyvenančių ir šiitišką islamo versiją išpažįstančių jemeniečių sukilimas, pavadintas Husių sukilimu dėl sukilėlių vado islamo dvasininko Huseino al Huti (Hussein al Houthi).
demonstracija prieš husius al Chudaidoje (2015 02 20)
2005 al Huti žuvus sukilimas peraugo į pilietinį karą. Intensyvūs kariniai veiksmai vyko 2007 ir 2009–10, kai Jemeno kariuomenė puolė kartu su Saudo Arabijos pajėgomis. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus – kilo humanitarinė krizė. 2014 husių sukilėliai, susivieniję su buvusio prezidento A. A. Salecho rėmėjais, užėmė Jemeno sostinę Saną. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba A. A. Salechui įvedė sankcijas už jo vaidmenį kurstant konfliktą. 2015 prezidentas A. R. M. Hadi pasitraukė iš sukilėlių užimtos sostinės į pietinį Adeno uostamiestį, o netrukus pabėgo į Saudo Arabiją. Husiai įkūrė prezidentinę tarybą, turinčią pakeisti pabėgusį prezidentą. 2017 A. A. Salechui viešai atsiribojus nuo sukilėlių jis buvo nužudytas bėgdamas iš sostinės.
2015–20 vyko Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos karinė intervencija Jemene, kurios deklaruotas tikslas - numalšinti Irano remiamą husių sukilimą ir grąžinti valdžią iš šalies pabėgusio prezidento A. R. M. Hadi vyriausybei. Intervenciją palaikė Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Koalicijos pajėgų veiksmai eskalavo pilietinį karą ir humanitarinę krizę šalyje, neatnešdami pergalės nė vienai kariaujančiai pusei. Kilus COVID-19 pandemijai Saudo Arabijos pajėgos 2020 paskelbė paliaubas.
Šiaurės ir Pietų regionų konfliktas. 21 a. atsinaujino ir 20 a. vykęs pilietinis konfliktas tarp istorinių Šiaurės ir Pietų Jemeno regionų. 2007 įkurtas Pietinis judėjimas – separatistinė pietinėms Jemeno provincijoms atstovaujanti sukarinta organizacija. 2017 sudaryta Jemeno pereinamoji taryba, atstovaujanti separatistiniams pietiniams regionams. 2018 separatistai, remiami Jungtinių Arabų Emyratų, užėmė pietinį Adeno mietą, taip pagilindami valstybėje vykstantį pilietinį karą. 2019 separatistai ir Jemeno vyriausybė susitarė dėl paliaubų. 2020 Jemeno pereinamoji taryba paskelbė pietinių provincijų savivaldą nuo centrinės valdžios ir de facto valdė Adeno uostamiestį bei daugelį pietinių provincijų.
Vyriausybės ir teroristinių organizacijų konfliktas. 21 a. pradžioje didėjant politiniam ir ekonominiam nestabilumui Jemene suaktyvėjo al Kaida teroristinė organizacija.
vaikai mokosi per kovas sugriautoje Taizo mokykloje (2018 12 23)
2000 Jemeno uoste surengtas išpuolis prieš JAV karo laivą (žuvo 17 JAV karių). Po 2001 Rugsėjo vienuoliktosios teroristinių atakų, prezidentas A. A. Salechas išreiškė paramą JAV kovoje su terorizmu, nors jo paties administracija palaikė ryšius su Jemene veikiančiais islamistais. 2009 Jemene įsikūrė regioninis al Kaida centras visam Arabijos pusiasaliui. 2015 šalyje aktyviai veikti pradėjo Islamo valstybė. JAV vykdė karinius antskrydžius prieš Jemeno teritorijoje veikiančias teroristines organizacijas. 2011 ir 2015 JAV pajėgos nukovė įtakingus al Kaida lyderius; 2019 JAV remiamos pajėgos sučiupo Islamo valstybės lyderį. Nuolatiniai teroro aktai (didelio masto – 2002, 2007, 2008, 2015) pablogino nuo užsienio investicijų priklausomą šalies ekonomiką. Jemenas 21 a. tapo skurdžiausia ir nestabiliausia arabų regiono valstybe. Jungtinių Tautų vertinimu, Jemenas 2015–20 patiria beprecedentę humanitarinę krizę, 4/5 gyventojų priklausomi nuo tarptautinės humanitarinės pagalbos. 2019 Jemene išplito choleros epidemija.
Nuo 1945 Jemenas yra Arabų lygos, nuo 1947 Jungtinių Tautų narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
3195
L: R. Bidwell The Two Yemens London 1983; Historical Dictionary of Yemen London 1995.
Jemeno Arabų Respublika; Jemeno Liaudies Demokratinė Respublika; Pietų Jemeno Liaudies Respublika; Pietų Jemenas; Šiaurės Jemenas