Jerùzalės ãpeigos, Jeruzalės miesto ir Palestinos regiono krikščionių ankstyvosios apeigos. Formavosi veikiamos judėjų Jeruzalės šventyklos, sinagogos tradicijos, sirų ir graikų kultūrų. Būdinga Jeruzalės šventųjų vietų kultas (pamaldos, procesijos, giedojimai) ir krikščionių svarbiausių švenčių įtvirtinimas. Ankstyviausi fragmentiški Jeruzalės apeigų aprašymai išliko Kirilo Jeruzaliečio Katechezėse ir Egerijos Kelionės dienoraštyje, arba Piligrimystėje į šventąsias vietas (abi 4 a.); seniausia žinoma liturginė knyga – Jeruzalės horologijus (iki 614). 5 a. gerokai pakeistose Jeruzalės apeigose pamažu išsiskyrė 2 tradicijos – katedros (Kristaus Prisikėlimo bazilika ir šventosios vietos) ir vienuolyno (Šv. Sabo vienuolynas); iš pradžių vyravo pirmoji (po 614 įvestas jos tipikas), bet iki 11 a. visoje Palestinoje prigijo antroji. 1203 Jeruzalės patriarchui Teodorui Balsamonui įvedus Bizantijos apeigas iš Jeruzalės apeigų išliko tik keletas su šventųjų vietų specifika susijusių elementų. Spėjama, kad iš Jeruzalės apeigų išsirutuliojo Šv. Jokūbo liturgija (pagal ją Eucharistiją iki šiol švenčia Antiochijos apeigų krikščionys).
2919