Jerzy Władysław Giedroyc
Giedroyc Jerzy Władysław (Ježis Vladyslavas Gedròycas, Jurgis Vladislovas Giedráitis) 1906 07 27Minskas 2000 09 14Maisons-Laffitte (Paryžiaus priemiestis), Lenkijos politikas, teisininkas, publicistas. Iš kunigaikščių Giedraičių giminės. 1929 Varšuvos universitete baigė teisę, studijavo istoriją. Iki 1939 dirbo Lenkijos valdžios įstaigose, 1931–37 leido ir redagavo laikraštį Bunt Młodych, 1937–39 – žurnalą Polityka. 1941–44 tarnavo lenkų Karpatų brigadoje Artimuosiuose Rytuose ir Italijoje. Buvo Karinės propagandos biuro vadovas W. Anderso antrajame lenkų korpuse. Nuo 1945 05 dirbo Lenkijos vyriausybės Londone informacijos ministerijoje. 1946 Romoje įsteigė leidybos ir tyrinėjimų centrą – Literatūros institutą; nuo 1947 čia ėmė leisti mėnraštį Kultura; 1947 Literatūros institutas ir Kulturos redakcija perkelti į Paryžių.
J. W. Giedroyco iniciatyva mėnraštyje suformuota vadinamoji kultūros politinė linija: stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas ir harmoningi santykiai su kaimynais. Tai darė poveikį visam Vidurio Rytų Europos regionui. Šią nuostatą propagavo ir 1962–2010 leistas žurnalas Zeszyty Historyczne, J. W. Giedroycas buvo jo leidimo iniciatorius, iki mirties 2000 – redaktorius. Parašė autobiografiją (1994).
Daug dėmesio skyrė Lietuvai, daugiatautei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei jos paveldui – darniems religiniams santykiams, taikiam tautų sambūviui. Rūpinosi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų dabartinėmis problemomis, draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais. Aktyviai rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės. Jo ir Cz. Miłoszo vadovaujamas fondas (Lenkų nepriklausomos literatūros ir mokslo pagalbos fondas, įkurtas 1982) teikia stipendijas Lietuvos istorikams, menininkams dirbti ir stažuoti Paryžiaus mokslo ir kultūros įstaigose.
Gedimino ordino Didysis kryžius (1998).
P: J. Giedroyc, Cz. Miłosz Laiškai 1952–2000 3 d. Vilnius 2010–17. L: A. S. Kowalczyk Giedroyc i „Kultura“ Warszawa 1999, M. Grochowska Jerzy Giedroyc Vilnius 2016.
410