Lebedev Jevgenij (rus. Евгений Лебедев; Jevgenijus Lèbedevas) 1917 01 15Balakovo 1997 06 09Sankt Peterburgas, rusų aktorius. 1940 baigęs M. Ščepkino teatro mokyklą Maskvoje vaidino Rusų jaunojo žiūrovo teatre Tbilisyje, 1949–1956 Lenino komjaunimo teatre, nuo 1956 Didžiajame G. Tovstonogovo dramos teatre (iki 1992 M. Gorkio, abu Leningrade). Dėstė Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute; docentas (1958).
Teatre sukūrė apie 100 vaidmenų; svarbesni (daugiausia – režisieriaus G. Tovstonogovo spektakliuose): Rogožinas (Idiotas 1957, 1966, pagal F. Dostojevskį), Monachovas, Besemionovas (M. Gorkio Barbarai 1959, Miesčionys 1966), Uchovas (A. Volodino Mano vyresnioji sesuo 1961), Artūras Ui (B. Brechto Artūro Ui karjera, kurios galėjo ir nebūti 1962), Ščiukaris (Pakelta velėna 1964, pagal M. Šolochovą), Falstafas (W. Shakespeare’o Karalius Henrikas IV 1969), Cholstomeras (M. Rozovskio Arklio istorija 1975, pagal L. Tolstojų), Serebriakovas, Firsas (A. Čechovo Dėdė Vania 1982, Vyšnių sodas 1993), Luka (M. Gorkio Dugne 1987).
Jevgenij Lebedev
Sukūrė apie 60 kino (Suprugovas – Gailestingumo traukinys 1964, režisierius I. Chamrajevas, Tėvas – Paskutinis rudens mėnuo 1965, režisierius V. Derbeniovas, Pulkininkas – Per ugnį liepto nėra 1968, režisierius G. Panfilovas, Pupkovas – Keisti žmonės 1969, režisierius V. Šukšinas, Marmeladovas – Nusikaltimas ir bausmė 1970, režisierius L. Kulidžanovas, Koroliovas – Blokada 1974–77, režisierius M. Jeršovas) ir televizijos vaidmenų. Vaidyboje derinami ekscentrikos, bufonados, grotesko elementai ir gilus psichologizmas, vidinis lyrizmas, daug reikšmės teikiama kuriamo personažo plastikos ir kalbos raiškai.