Jevgènijaus Vachtángovo akadèminis teãtras (Академический театр имени Евгения Вахтангова, Akademičeskij teatr imeni Jevgenija Vachtangova), Jevgènijaus Vachtángovo valstýbinis akadèminis teãtras, 1920–24 Maskvõs dails teãtro Trečióji stùdija, 1926–56 Jevgènijaus Vachtángovo teãtras, dramos teatras Maskvoje. Iš 1913 režisieriaus J. Vachtangovo įkurtos Studentų dramos studijos (1917–20 vadinta Maskvos dramos studija) 1920 susiklostė Maskvos dailės teatro Trečioji studija (1920–24 priklausė Maskvos dailės teatro studijoms). Oficialia teatro įkūrimo data laikoma 1921 11 13 parodytas pirmasis spektaklis M. Maeterlincko Šv. Antano stebuklas (režisierius J. Vachtangovas, dailininkas J. Zavadskis). 1926 teatras pavadintas J. Vachtangovo vardu, nuo 1956 akademinis. 21 a. 3 dešimtmečio pradžioje teatre veikė 4 salės (pagrindinė, Naujoji, Simonovo, Art kafė), teatro studija, J. Vachtangovo muziejus (nuo 1931; fondą sudaro 80 000 eksponatų). Prie teatro veikia B. Ščiukino teatro institutas (įkūrimo data laikoma 1913 J. Vachtangovo Studentų dramos studijos veiklos pradžia, nuo 1932 specialioji vidurinė mokykla, 1939 pavadinta B. Ščiukino vardu, nuo 1945 aukštoji mokykla, nuo 2002 institutas).
Architektūra
Nuo 1920 Maskvos dailės teatro Trečioji studija vaidino dabartinėje teatro vietoje stovėjusiuose Sergejaus Sabašnikovo eklektiniuose rūmuose (1873, architektas Aleksandras Kaminskis, 1829–97; po 1917 rūmai nacionalizuoti). Nuo gaisro nukentėjęs pastatas buvo pritaikytas teatro reikmėms: pagrindinėje svetainėje įrengta 150 žiūrovų salė, gretimame kambaryje – scena. 1929 žiūrovų salė rekonstruota ir išplėsta (įrengta 1100 vietų). 1941 07 24 per Maskvos bombardavimą pastatas apgriautas. 1948 teatro rūmai rekonstruoti pagal architekto Pavelo Abrosimovo (1900–61) projektą: išplėstas vestibiulis ir fojė, atnaujinta žiūrovų salė, visiškai perstatytas fasadas (per visą pastato aukštį įkomponuoti piliastrai su kaneliūromis).
Jevgenijaus Vachtangovo akademinis teatras
Nuo 2008 teatras rekonstruojamas: įrengta viena geriausių Rusijoje apšvietimo ir garso sistemų, elektromechaniniai scenos mechanizmai, atnaujinta žiūrovų salė, pastato fasade įkomponuoti informaciniai ekranai. 1997 prie teatro pastatytas fontanas Princesė Turandot (skulptorius Aleksandras Burganovas, g. 1935, architektas Michailas Posochinas, g. 1948), 2020 prie teatro fasadinės sienos – J. Vachtangovo paminklas (skulptorius Aleksandras Rukavišnikovas, g. 1950, dailininkas Maksimas Obrezkovas, g. 1975, architektas Igoris Voskresenskis, g. 1945).
1729
Teatras 1921–1940
Per visą teatro gyvavimo istoriją stengtasi laikytis J. Vachtangovo režisuotuose spektakliuose suformuluotų estetinių kūrybos principų – derinti K. Stanislavskio sistemos elementus ir aštrią teatrinę formą, raiškų teatrališkumą, daug dėmesio skirti išorinės raiškos priemonėms (ritmui, plastikai, gestams). J. Vachtangovas ieškojo naujų režisūros, sceninės kalbos būdų – atsisakė natūralizmo priemonių, siekė efektyvaus teatrinio įspūdžio, teatrinio bendravimo tikslumo, organiškumo, teatro etinės ir estetinės reikšmės vienovės, derino kūrinio turinį, jo menines savybes ir šiuolaikiškumą. Teatro trupę sudarė daugiausia 1913 įsteigtos Studentų dramos studijos (vadovas J. Vachtangovas) auklėtiniai Jelizaveta Aleksejeva (1901–72), Osipas Basovas (1892–1934), Osvaldas Glazunovas (1891–1947), Anatolijus Goriunovas (1902–51), Ksenija Kotlubai (1890–1931), Aleksandras Kozlovskis (1892–1940), Vasilijus Kuza (1902–41), Jelizaveta Liaudanskaja (1896–1940), Vera Lvova (1898–1985), Cecilija Mansurova (1896–1976), Konstantinas Mironovas (1901–41), Marija Nekrasova (1899–1983), Anna Oročko (1898–1965), Aleksandra Remizova (1903–89), Nina Rusinova (1895–1986), Ksenija Semionova (1896–1950), R. Simonovas, Marija Sinelnikova (1899–1993), Josifas Tolčianovas (1891–1981), B. Ščiukinas, Leonidas Šichmatovas (1887–1970), Tatjana Šuchmina (1901–74), Borisas Šuchminas (1899–1962), Valentina Vagrina (1906–87), B. Zachava, J. Zavadskis.
Po J. Vachtangovo mirties 1922–39 teatro taryba (vadovas B. Zachava) tęsė meninę teatro kryptį. Teatras gastroliavo Estijoje, Švedijoje, Vokietijoje (visos gastrolės 1923), Prancūzijoje (1928). 1939–68 teatro meno vadovu dirbo R. Simonovas. 4 dešimtmetyje teatre pradėjo vaidinti aktoriai A. Abrikosovas, Anatolijus Borisovas (1911–86), Valentina Dančeva (1907–79), Nadežda Generalova (1916–96), Nikolajus Gricenko (1912–79), Aleksejus Jemeljanovas (1904–71), Ivanas Kaširinas (1901–90), Alla Kazanskaja (1920–2008), Vladimiras Kolčinas (1917–97), Galina Konovalova (1916–2014), Konstantinas Monovas (1911–85), Galina Paškova (1916–2002), Nikolajus Plotnikovas (1897–1979), Vladimiras Pokrovskis (1901–85), Ivanas Solovjovas (g. 1911), Michailas Zilovas (1912–97) ir kiti.
Teatras 1941–1987
1941–43 teatras evakuotas į Omską. 1941–45 veikė fronto brigada (vadovas Isajas Spektoras, 1916–74). 5 dešimtmečio antroje pusėje statyta socialistinės tematikos pjesės. 5–7 dešimtmetyje trupę papildė nauja aktorių karta: Grigorijus Abrikosovas (1932–93), Michailas Astangovas (1900–65), Julija Borisova (g. 1925), Liudmila Celikovskaja (1919–92), Jelena Dobronravova (1932–99), Vladimiras Etušas (1922–2019), Aleksandras Grave (1920–2010), Antonina Gunčenko (1924–2004), J. Jakovlevas, Anatolijus Kacynskis (1927–2009), V. Lanovojus, J. Liubimovas, Liudmila Maksakova (g. 1940), Nina Nechlopočenko (1928–2021), Alla Parfanjak (1923–2009), Jekaterina Raikina (g. 1938), Viačeslavas Šalevičius (1934–2016), M. Uljanovas ir kiti. Po R. Simonovo mirties 1968 teatro meno vadovu 1969–87 dirbęs jo sūnus Jevgenijus Simonovas (1925–94) spektakliams taikė komunistinės ideologijos reikalavimus, tuo laikotarpiu iš teatro pasitraukė nemažai trupės aktorių.
Teatras nuo 1987
1987–2007 teatrui vadovavo aktorius M. Uljanovas. 20 a. 8–10 dešimtmetyje trupę papildė aktoriai Marija Aronova (g. 1972), Olga Čipovskaja (g. 1958), Olga Gavriliuk (g. 1947), Marina Jesipenko (g. 1965), Jevgenijus Kniazevas (g. 1955), Irina Kupčenko (g. 1948), S. Makoveckis, Natalija Moleva (g. 1955), Aleksandras Ryščenkovas (g. 1959), Julija Rutberg (g. 1965), Michailas Semakovas (g. 1951), Vladimiras Simonovas (g. 1957), Jelena Sotnikova (g. 1961), Maksimas Suchanovas (g. 1963), Jurijus Šlykovas (g. 1953), Michailas Vaskovas (g. 1956), Lidija Veleževa (g. 1966) ir kiti.
spektaklio A. Puškino Eugenijus Oneginas scena (režisierius R. Tuminas, scenografas A. Jacovskis, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė Marija Danilova; centre Lenskis – Olegas Makarovas; gastrolės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 2013)
2007–22 teatro meno vadovu dirbęs R. Tuminas režisavo (daugelio jų dailininkas A. Jacovskis, kompozitoriai F. Latėnas, G. Puskunigis, choreografė A. Cholina) spektaklius N. Gogolio Revizorius (2002), W. Shakespeare’o Troilas ir Kresida (2008), A. Čechovo Dėdė Vania (2009, Krištolinė Turandot 2010, Auksinė kaukė 2011), Pamišėlio užrašai (2009, pagal N. Gogolį), M. Lermontovo Maskaradas (2010), Géraldo Sibleyras Vėjas topoliuose (2011), Prieplauka (2011, pagal įvairių rašytojų kūrinius, 90 m. teatro jubiliejui skirtame spektaklyje vaidino daugelis įvairių kartų teatro aktorių; Krištolinė Turandot 2012), A. Puškino Eugenijus Oneginas (2013, Krištolinė Turandot, Auksinė kaukė 2014), Nusišypsok mums, Viešpatie (2014, pagal G. Kanovičių), T. Bernhardo Minetis (2015), Sofoklio Oidipas karalius (2016, su Atėnų nacionaliniu teatru), Didier Carono Netiksli gaida (2018), Karas ir taika (2021, pagal L. Tolstojų).
Repertuaras
Teatrą itin išpopuliarinęs spektaklis C. Gozzi Princesė Turandot (1922, režisierius J. Vachtangovas, atnaujintas 1963, 1996, su pertraukomis rodytas iki 2006) buvo sukurtas kaip aktoriaus technikos eksperimentas: aktoriai vaidino patys save, italų kaukių komedijos aktorius, vaidinančius C. Gozzi pasaką, ir C. Gozzi pasakos personažus. Spektaklio optimistinė nuotaika, raiški teatrinė forma, tikslus spektaklio plastinis piešinys, sceninio veiksmo muzikalumas ir dinamiškumas, J. Vachtangovo išugdytų talentingų aktorių (O. Basovas, O. Glazunovas, Ivanas Kudriavcevas, 1898–1966, J. Liaudanskaja, C. Mansurova, A. Oročko, A. Remizova, R. Simonovas, B. Ščiukinas, B. Zachava, J. Zavadskis) improvizacinė vaidyba, teatrinė žaismė tapo teatro spektaklių menine kryptimi.
Skirtingais laikotarpiais teatre spektaklių režisavo J. Vachtangovas, B. Zachava, J. Zavadskis, R. Simonovas, A. Popovas, N. Akimovas, Josifas Rapoportas, 1901–70, A. Remizova, A. Dikis, N. Ochlopkovas, J. Simonovas, J. Liubimovas, R. Viktiukas, R. Sturua, Adolfas Šapiro (g. 1939), P. Fomenko, Arkadijus Kacas (g. 1931), Vladimiras Mirzojevas (g. 1957), R. Tuminas, Vladimiras Ivanovas (g. 1947), Jurijus Butusovas (g. 1961; nuo 2018 teatro vyriausiasis režisierius), A. Latėnas ir kiti. Šokio spektaklių pastatė A. Cholina (Moterų krantas 2008, pagal M. Dietrich dainas, Ana Karenina 2012, Otelas 2013, Vyrai ir moterys, arba Scenarijai, pagal kuriuos gyvena žmonės 2015, visi pagal įvairių kompozitorių muziką), scenografiją jiems sukūrė M. Jacovskis, kostiumus ir grimą – J. Statkevičius (išskyrus spektaklį Otelas).
šokio spektaklio Ana Karenina scena (2019, choreografė A. Cholina, scenografas M. Jacovskis, kostiumų ir grimo dailininkas J. Statkevičius; Ana Karenina – Olga Lerman, Vronskis – Dmitrijus Solomykinas; Vitebsko koncertų salė)
Statyta rusų (Lidijos Seifullinos ir Valerijaus Pravduchino Virineja 1925, M. Bulgakovo Zoikos butas 1926, J. Olešos Jausmų sąmokslas 1929, visų režisierius A. Popovas, Barsukai 1927, pagal L. Leonovą, Nikolajaus Pogodino Aristokratai 1935, M. Gorkio Jegoras Bulyčiovas ir kiti 1932, visų režisierius B. Zachava, Nikolajaus Pogodino Tempas 1930, režisieriai O. Basovas, K. Mironovas, A. Oročko, B. Ščiukinas, Oleksandro Kornijčuko Frontas, režisierius R. Simonovas, K. Simonovo Rusų žmonės, režisierius A. Dikis, abu 1942, Idiotas 1958, pagal F. Dostojevskį, režisierė A. Remizova, A. Arbuzovo Irkutsko istorija, A. Puškino Mažosios tragedijos, abu 1959, abiejų režisierius J. Simonovas, A. Ostrovskio Be kaltės kalti 1993, Pikų dama 1996, pagal A. Puškiną, abiejų režisierius P. Fomenko, Demonai 2012, pagal F. Dostojevskį, režisierius statytojas J. Liubimovas, režisierius Rubenas Simonovas, g. 1953) ir Vakarų Europos (W. Shakespeare’o Hamletas 1932, režisierius N. Akimovas, Daug triukšmo dėl nieko 1936, režisierius J. Rapoportas, Antonijus ir Kleopatra 1971, režisierius J. Simonovas, Ričardas III 1976, režisierius M. Uljanovas, Otelas 2000, režisierius Jevgenijus Marčellis, g. 1957, Akis už akį 2010, režisierius J. Butusovas, G. Hauptmanno Prieš saulėtekį 1941, 1954, abiejų režisierė A. Remizova, E. Rostand’o Sirano de Beržerakas 1942, režisierius N. Ochlopkovas, 2001, režisierius V. Mirzojevas, E. De Fillipo Filumena Morturano 1956, Spąstai 1965, pagal É. Zola, abiejų režisierius J. Simonovas, Molière’o Amfitrionas 1998, režisierius V. Mirzojevas) autorių kūriniai.
J. Vachtangovo teatre stažavo lietuvių režisieriai A. Jakševičius (1935–37), K. Tumkevičius (1947–48), V. Blėdis (1958). Teatras gastroliavo Lietuvoje (21 a. 1–2 dešimtmetyje 2010, 2013–15, 2017–19).
1706
-Vachtangovo akademinis teatras; -Vachtangovo teatras