Jzaus Krstaus vaizdãvimas dailėjè
Rembrandt. Trys kryžiai (sausoji adata, 1653, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Dailėje Jėzaus Kristaus vaizdavimo tradicija tiesiogiai susijusi su krikščionybės, Vakarų Europos civilizacijos ir kultūros raida. Tradicijai susiklostyti įtakos turėjo Bažnyčia, Šventasis Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, mistinė literatūra. Šios tradicijos ištakos – 2–3 a. Romos katakombų kūriniai, vaizduojantys Jėzų Kristų, t. p. krikščionybės simbolius, monogramas (X, P, A, Ω Šv. Domicelės katakombose), pirmųjų krikščionių istorijos fragmentus (Šv. Priscilės katakombų freskos Duonos laužymas). 313 krikščionybę įtvirtinus kaip valstybinę religiją pradėta kurti Jėzaus Kristaus atvaizdus (Šv. Priscilės, Šv. Prudencijaus, Šv. Kaliksto katakombų freskos). Sarkofagų reljefuose Jėzus Kristus dažniausiai vaizduotas kaip Gerasis Ganytojas vienas arba pastoralinių vaizdų fone (Junijaus Baso sarkofagas Šv. Petro bazilikos Romoje Šv. Petro kriptoje, 359). 4 a. katakombose imta vaizduoti evangelinius Jėzaus Kristaus gyvenimo siužetus, įsitvirtino antikinėje dailėje susiformavęs Jėzaus – apaštalų Mokytojo – atvaizdas (Šv. Marcelino ir Šv. Petro katakombų Romoje freskos).
Jėzaus Kristaus įvaizdžiui ankstyvųjų viduramžių krikščioniškojoje dailėje didžiausią įtaką padarė Bizantijos dailė. Rytų Bažnyčios veikiamų Romos, Venecijos, Ravennos bazilikų mozaikose paplito Pasaulio Valdovo (Pantokrator) ir Viešpaties didybės (Maiestas Domini) atvaizdas (mozaika Galos Placidijos mauzoliejuje Ravennoje, 5 a., Kristus soste 6 a., Šv. Vitalės bažnyčioje Ravennoje), evangeliniai siužetai (Stebuklingas duonos ir žuvų padauginimas, apie 520, Šv. Apolinaro bazilikoje Ravennoje). Sukurta Gerojo Ganytojo atvaizdų. Mozaikose meistriškai perteikta realybės ir irealumo jungtis, transcendentinė dieviškosios prigimties ir visagalybės idėja.
Brandžiųjų ir vėlyvųjų viduramžių dailėje Jėzaus Kristaus atvaizdų įvairovei didelę įtaką darė religinio gyvenimo tradicijos, vienuolijų programos, riterių kultūra, kryžiaus žygiai. Vyravo Viešpaties didybės, kančios ir Paskutinio teismo temos. Didingas rūstaus, žmoniją teisiančio valdovo atvaizdas, susiformavęs iš Pranašų knygų ir Apokalipsės tekstų, tapo būtinu romaninių katedrų portalų timpanų elementu (Šv. Trofimo bažnyčios portalas Arles’yje, apie 1180). Apsidžių skliautuose ilgam įsitvirtino Pasaulio Valdovo kompozicija (Monrealės katedros Sicilijoje apsidės mozaika, apie 1190). Kūrėjo didybė, triumfas ir transcendentalumas perteikti ir siužetinėse atsimainymo, Prisikėlimo, Žengimo į dangų kompozicijose.
Giotto di Bondone. Freskos Judo pabučiavimas fragmentas (apie 1305, Arenos koplyčia Paduvoje)
Jėzaus Kristaus ikonografijos formavimąsi ir plėtrą, evangelijų iliustravimo tradiciją liudija rankraštinių knygų iliuminacijos; jose ryšku apokrifinių, mistinių pasakojimų įtaka. Brandžiaisiais viduramžiais ypač sureikšminta kančios tema; ji įprasminta nukryžiavimo, Skausmų Vyro (Vir Dolorum), Pietos, Štai žmogus! (Ecce Homo), Rūpintojėlio ikonografiniais tipais, Kryžiaus kelio stočių paveikslais. Gotikos laikotarpiu sukurta Malonės Sosto ir Pasaulio Išganytojo (Salvator Mundi) atvaizdų. Baigiantis viduramžiams įsitvirtino nauja Jėzaus Kristaus ikonografijos samprata, gilūs gyvenimo ir kančios apmąstymai perteikti Giotto di Bondone’s (Kristaus apraudojimas, apie 1306, Arenos koplyčioje Paduvoje), Angelico, S. Martini, L. Memmi kūryboje.
Miręs Jėzus Kristus su Švč. Mergele Marija, šv. Jonu ir angelais (auksas, emalis, apie 1390–1405, Prancūzija; Metropolitano meno muziejus)
A. Rubliov. Išganytojas (ikonos iš Zvenigorodo fragmentas, apie 1400, Tretjakovo galerija Maskvoje)
ikona Nukryžiavimas (dramblio kaulas, 10 a. vidurys, manoma, Konstantinopolis; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Renesanso dailėje vyravo viduramžiais susiformavusi Jėzaus Kristaus ikonografija, įkūnyta nauja realybės perteikimo priemonių menine sistema. Jėzaus Kristaus įvaizdį ir meninę raišką labiausiai paveikė humanistinės filosofijos ir judėjimo dėl Bažnyčios atnaujinimo idėjos. Labiausiai modifikuotos atsimainymo, Prisikėlimo, Žengimo į dangų kompozicijos (Rafaelio Atsimainymas 1517–20). Naujuoju stiliumi interpretuoti eucharistinio pobūdžio Paskutinės vakarienė, Vestuvių Galilėjos Kanoje, Stebuklingos žūklė siužetai (Leonardo da Vinci Paskutinė vakarienė 1495–98). Garsiųjų Renesanso meistrų Leonardo da Vinci, Michelangelo, Tiziano, J. van Eycko, R. van der Weydeno, A. Dürerio, M. Grünewaldo kūriniuose ryšku žmogaus psichologijos išmanymas, realios tikrovės suvokimas ir jos perteikimo meistriškumas. Jėzaus Kristaus vidiniam ir išoriniam paveikslui menininkai suteikė ir individualių, ir Renesanso žmogaus bruožų, dieviškąją prigimtį perteikė remdamiesi antikiniu harmoningo žmogaus idealu, kurį traktavo kaip dieviškumo atspindį ir paliudijimą.
Jėzus Kristus nužengia į pragarus (Caeno akmuo, 1547, Šv. Mykolo kalno vienuolyno Mont‑Saint‑Michelyje bažnyčia)
P. P. Rubens. Nukryžiavimas (aliejus, 1600–15, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Baroko laikotarpiu (16–17 a.) Jėzaus Kristaus vaizdavimo plėtotę pristabdė sustiprėjęs Švč. Mergelės Marijos kultas ir visuotinai paplitęs šventųjų garbinimas, t. p. plintančios racionalizmo idėjos, Katalikų Bažnyčios reforma, protestantiškoji kultūra, pasaulietinės dailės suklestėjimas. Caravaggio, D. Velázquezo, Rembrandto, P. P. Rubenso ir kitų Vakarų Europos senųjų meistrų kūryboje išliko dramatiškas Jėzaus Kristaus, kaip Išganytojo ir kenčiančio Atpirkėjo, vaizdinys (P. P. Rubenso Nuėmimas nuo kryžiaus 1611–14). Κontrreformacijos laikotarpiu Jėzaus Kristaus ikonografiją papildė nauji tipai, susiję su jėzuitų propaguojamais Švenčiausiojo Jėzaus Vardo ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultais (G. B. Gaulli Jėzaus Vardo triumfas 1674–1679); plėtota ir Švenčiausiosios Trejybės bei Malonės sosto tema.
18 a. dailėje dažnai vaizduotos Prisikėlimo, vainikavimo erškėčiais (D. van Babureno Vainikavimas erškėčiais 1623), nuplakimo, Ecce Homo temos. 19 a. senąsias Jėzaus Kristaus vaizdavimo tradicijas gaivino nazarėnų sambūris (P. van Cornelijaus Paskutinis teismas 1822), prerafaelitų grupuotė (W. H. Hunto Jėzaus suradimas šventykloje 1854–60). Jėzaus Kristaus atvaizdų sukūrė romantizmo dailininkai (F. J. de Goya, E. Delacroix, W. Blake’as) bei vėlesnių dailės krypčių atstovai B. Thorvaldsenas, M. Denis, A. Hughesas, J. E. Millais, É. Manet ir kiti. Jėzaus Kristaus vaizdinys įvairiai interpretuojamas ir šiuolaikinėje dailėje.
694
Lietuvos dailėje
Lietuvos bažnytinėje dailėje Jėzaus Kristaus kulto sklaida prasidėjo plintant krikščionybei. Jėzų Kristų vaizduojančio 15–16 a. kultūros paveldo išliko nedaug. Plėtota jau susiformavusi Jėzaus Kristaus ikonografija. Sukurta freskų (Nukryžiavimas Vilniaus katedros požemiuose, 14 a. pabaiga, Vilniaus bernardinų vienuolyno koridoriaus freskos, 16 a. pradžia), skulptūrų (Prisikėlusio Kristaus statula, Nukryžiuotasis Bagaslaviškio bažnyčioje, 15 a., skulptūrinė grupė Nuėmimas nuo kryžiaus Čekiškės bažnyčioje, 16 a. pirmas ketvirtis). Išliko Renesanso laikotarpio Jėzaus Kristaus atvaizdų – skulptūrinė grupė Nukryžiavimas (16 a., Zapyškio bažnyčioje), Salvator Mundi ikonografinio tipo paveikslai (16 a. antra pusė). Plito Evangelijos siužetų kompozicijos – Paskutinė vakarienė, Jėzus plauna kojas savo mokiniams (Vilniaus katedros Didžiojo altoriaus tabernakulio durelės, 17 a. pradžia). Ikonografiškai sudėtingesnės ir įvairesnės kompozicijos – rankraštinių knygų iliuminacijos (A. Goštauto maldaknygė, 1528).
Baroko laikotarpiu Jėzaus Kristaus ikonografija pakito. Plėtota bernardinų, dominikonų, trinitorių propaguojamas Jėzaus kančios kultas ir atgailos idėja. Vyravo Atpirkėjo mirties ant kryžiaus ir kelio į Golgotą, t. p. Prisikėlimo temos. Dažniausiai vaizduota Nukryžiuotasis (18 a. vidurys, Vilniaus katedra), Ecce Homo, Jėzus Nazarietis, nuplaktasis Jėzus (17 a. pirma pusė, Žemaičių Kalvarijos bažnyčia), vainikavimas erškėčiais (17 a., Šv. Jurgio bažnyčia Vilniuje), Prisikėlęs Kristus (18 a. antra pusė), penkios Jėzaus žaizdos (Penkių Kristaus žaizdų brolijos procesijų altorėlio paveikslas, 1666), plėtota Kryžiaus kelio stočių ciklai (Tytuvėnų ansamblis, 1771–80).
17–18 a. bažnyčiose išplitus skulptūriniam dekorui ir sienų tapybai padaugėjo evangelinių siužetų iš Jėzaus Kristaus gyvenimo, eucharistinio turinio vaizdų. Šviečiamojo amžiaus idėjas ir estetines nuostatas atspindi klasicizmo dailininkų kūryba (P. Smuglevičiaus Bėgimas į Egiptą, apie 1800). Romantizmo laikotarpiu ir 19 a. antroje pusėje dažniausiai vaizduoti evangeliniai Jėzaus Kristaus gyvenimo siužetai, motyvai (K. Ruseckas, V. Smakauskas). Profesionaliojoje ir tautodailininkų kūryboje ypač dažnai vaizduotas Nukryžiuotasis, kryžių nešantis Jėzus, daug Jėzaus krikšto, Švenčiausiosios Trejybės ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies atvaizdų, populiari Kryžiaus kelio stočių tema.
J. G. Schlaubitzo Krucifiksas (sidabras, auksas, 1747–62, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Jėzus Kristus. V. Kašubos bareljefas XIV Kryžiaus kelio stotis (akmuo, 1962, Šv. Augustino bažnyčia North Branforde, Konektikuto valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos)
20 a. bažnytinės dailės plėtotę paspartino Katalikų veikimo centro Meno sekcijos (įkurta 1928), Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugijos (įkurta 1933), Bažnytinio meno muziejaus (įkurtas 1934) veikla. Jėzaus Kristaus atvaizdų yra sukūręs M. K. Čiurlionis, M. Menčinskas, Juozas Mikėnas (Rūpintojėlis, 1937 pasaulinės parodos Paryžiuje Didysis prizas), V. Grybas, V. K. Jonynas, Z. Kolba, V. Mackevičius, V. Palys, L. Truikys, B. Bučas, V. Eidukevičius, Z. Petravičius. Žymesni Jėzaus Kristaus tematikos bažnytinės dailės kūriniai – J. Zikaro Kristus Karalius (1929, Panevėžio katedra), B. Pundziaus Kybartų bažnyčios Išganytojo altoriaus skuptūros (apie 1929). Atkūrus nepriklausomybę atgijo bažnytinė dailė; sukurta Jėzaus Kristaus ikonografijos vitražų (K. Morkūnas, A. Dovydėnas, B. Bružas, R. Mulevičius, V. Švarlys), skulptūrų (S. Kuzma, K. Patamsis), freskų ir sgrafitų (N. Vilutytė, A. Banytė, A. Kmieliauskas), gobelenų (S. Giedrimienė), tapybos kūrinių. Jėzaus Kristaus atvaizdų sukūrė A. Skačkauskas, K. Jaroševaitė, M. Skudutis.
L: R. Stankevičienė Kai kurie Lietuvos XVII–XIX a. religinės dailės sąlyčio su Europos krikščioniškąja kultūra aspektai / Europos dailė: Lietuviškieji variantai Vilnius 1994; Krikščioniškosios ikonografijos žodynas / sud. D. Ramonienė Vilnius 1997; S. Smilingytė-Žeimienė Jėzaus kulto raiška XX a. I pusės Lietuvos religinėje dailėje / Menotyra 2003 nr. 3; Lietuvos sakralinė dailė XI–XX a. t. 1 / sud. D. Tarandaitė Vilnius 2003.
694
-Jėzus Kristus
J. Van Eycko aplinkos dailininkas. Išminčių pagarbinimas (apie 1430–40, Valstybinis muziejus Amsterdame)